Diena, pats vidurdienis, Saule tiesiog zenite. Nuostabi diena, jei ne tai, jog ore tarsi kazkokia itampa jauciasi, nuo kurios tiesiog visas kunas pagaugais eina. Taip, tai ne seip. Kazkas danguje po truputi ima kramsnoti Saules diska, po truputi, ir kas kart vis daugiau atkanda ir, neaisku kur tas kasnis dingsta. Kuo maziau danguje lieka Saules, tuo labiau darosi vesu ir tamseja. Galop Saules disko liko tik mazytis gabalelis ir netrukus visai nieko danguje neliko nuo Saules, net jokios uzuominos. Danguje suzibo zvaigzdes, bet kazkokios ne tokios, jos tarsi per jas stebinciu zmoniu akis ziurejo i ju sielas. Taip, butent sielas ir jas is nusterusiu kunu gere, siurbe, trauke i save per ta spindincia danguje skylute.
Po kiek tai laiko atsirado maza dalelyte isnykusios Saules, zvaigzdes dingo, Saule toliau augo ir galop, isauso nauja diena, nauja pradzia. Zmones, kiek kas buvo visame pasaulyje, jie subezdzionejo, plese nuo saves drabuzius, puole vieni ant kitu del maisto gabalelio. Apsiniaukus dangui ir pradejus lyti, bezdziones nejo i busta, o ieskojo prieglopscio parke po medziais, kur po kokiu tiltu, pastoge. Jie viska pamirso ir pradejo savo evoliucija is naujo ir tai jau ne pirmas sykis.