[ Uždaryta ] Jei TU būtum ašara mano aky (Puslapis 3 iš 3)

Tu pakwieteij mane pasokti kaij grojo muzika leta ir as tada linksmaij sypsojauws,kaij lydejaij mane wakare...as juokiauwsi is tawo meijles,tikejauw as tada,kad laijmingiauwse meijle buna tik sapne,tu atneseij man puokste roziu,ju buwo 18 ir tyleij pasakeij y auwsy,kad lauwkia staijgmena...Pries dwylika palikes swente,tamsioj nakty tu isnykaij...suskambo garsiai telefonas...as isgirdauw...kad tu...zuwaij... as isbegauw y gatwe isbalus,pamaciauw krauwjuose as tawe... tawo kunas jauw buwo atsales,tauw rankas buciawo mama...as suklupauw sale ant keliu,o tawo rankoij dowana...as paemiauw y ranka zieda...taij staij kokea si staijgmena... Tu mylejaij mane,o as melawauw ,tu mylejaij mane,o as tik zaijdziauw...per welaij supratauw kad myliu...Tu auwkstaij danguje tarp zwaijgzdziu ir kas nakti lauwki saldziauwsiu sapnu...per welaij supratauw kad,kad myliu...Ir todel pas tawea ateijnu....

sita irgi per tv girdejau, gal nelabai i tema, bet man patiko

Laiškas Tau
Ar tu tiki, kad žemėj yra meilė
Ir žmonės alpsta vasaros naktim,
O aš tikėjau, kad atneši laimę man
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Manai kad verksiu, jei mane paliksi
Manai sakysiu aš tau "neišeik"
O ne ! Keliauk, jei tinkamą surasi
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Eik, eik pas ją, aš nepavydžiu !
Mylėki ją ištikimai,
Ir neški, neški jai draugystę,
Tik daug tvirtesnę, negu man nešei.
O man atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau.
Atleisk, bet aš tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime, juk visko būna,
Bet aš nedaug tau blogo padariau.
Todėl skubu iš kelio pasitraukti,
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau.
Aš tavo vardą smely užrašysiu
Jis su pirma banga išnyks...
Bet aš tau nieko nieko nesakysiu
Nors gal širdis kaip juroje žuvėdra klyks...
šypsausi aš, ir tu manai, kad aš laiminga.
Ir tu manai, kad gera man širdy...
Apsirinki ! Kaip daugelis taip apsiriko.
O aš laimės neradau gyvenimo kely.

Na, tikiuosi man si eilerasti padovanojes vaikinas nesupyks, bet noriu ir jum parodyt apsiverkiau net kai pirma karta perskaiciau ..

Daugiau aš nemylėsiu
Girdi tą verksmą?
Tą gailų vaiko verksmą?
O gal tai mylimo žmogaus širdis vis šaukia
Šaukia mylimosios vardą
Jis tik naktim išeina
Kai širdį jam labiausiai sopa
Kai vienuma suspaudžia jį tarp sienų
Kai ilgesys užgniaužia sielą
Jis parkritęs mėnesienoj meldžias
Maldauja atimt iš jo širdies tą jausmą
Jis nori būti šaltas kaip akmuo
Kaip bejausmis luisto gabalas paskendęs jūroj….
Nebenori verkt
Nebenori jis tylėt
Pavargo jis kentėt..
Rytoj jo nebebus jis žino
Žvaigždės jį išgirdo… pagailo joms žmogaus…
Išmušus dvyliktajam dūžiui sustingo…
Ne vien širdis bet ir žmogus
Pavirto jis mažyčiu akmeniu ant savo slenksčio…
Jis dovanojo savo širdį tik nežinojo, kad jos ji nemylės
Padovanojo ir jausmus- iš kurių pasišaipyt mokėjo.
Padovanojo viską…
Bet viską ji pamynus jinai išėjo…
Išėjo iškėlus galvą ir paliko jį sudaužyta širdimi parklupusi ant slenksčio…
Tau maža buvo…ėjai ieškoti naujo tu pasaulio
Tau linksma, gera dūkti šokių salėj, skęsti alkoholy dūmų liūne
Tik net ir šiandien tau širdį skauda
Kužda ji kad kažkas jau nebetaip
Rytoj tu jau suprasi meilės nebeliko, pasaulis pilkas tapo
Poryt su baime grįžt bandysi, bet kelio atgalios jau nėr…
Nors verksi ir maldausi
Bučiuosi kojas ir nusižeminsi tu prieš visus…
Jo nebebus…
Jis atsisakė meilės
Vardan tavęs…
Štai namas slėgęs jo pasaulį
Ir akmuo ant slenksčio….
Rieda deimantai tavo skruostu
Širdis pakuždėjo kad jo jau nebėra
Parklumpi ant kelių ir keiki tu pasaulį
Tik ar jis dėl visko kaltas?
Iš lėto vėl pakyli
Paspyrus akmenį tu nueini…
Jis vėl pajuto skausmą
Lygiai tokį pat kaip ir prieš dvi dienas…
Jis pernelyg mylėjo…