Jūs esate neprisijungęs. Prašome prisijungti arba registruotis.
Diskusijų forumas → Klausimai, Patarimai Ir Kitos Temos → ar dėl "laiko stokos", sąžininga pradėti rimtus santykius?
Puslapiai Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Lukai, supratau 
)
tik esmė tame, kad filmai, pasakos, tik ir liks išgalvotais dalykais taip... kažkas panašaus ir realybėje būna gal... bet retai... ) gal ir esu kiek skeptiškai nusistatęs, bet bent jau realiai žvelgiu į gyvenimą su visomis galimomis pasekmėmis )
Kalbėjau ne tik apie filmą.
žinau )
Filmai ir pasakos nėra išgalvoti dalykai, visų pirma. Išgalvoti gali būt personažų vardai, tačiau tai, kas mums svarbiausia - reakcijos į situacijas, yra tikra. O antra - taip, visi kažkada mirsim. Ir dabar jau turbūt pakartosiu tai, ką čia esu sakiusi. Vienas dalykas, kai mirtis laukia po penkiasdešimties metų, kai nežinai, kada ji ištiks, kai kiekvienas tavo veiksmas nėra atremtas į jau ranka pasiekiamą galutinę ribą. Mhm, visada galima tuščiažodžiaut, jog gyvenimas trapus, jog nežinom, kada mirsim, nes gal rytoj eisi gatve ir tau sustos širdis ir panašiai. Tas "nežinom" čia labai svarbus. Lengva gyventi, kai nežinai, jog tavo laikas beveik išseko. O Tadas juk čia iškėlė visai priešingą situaciją (ir vėliau pats kažkodėl ėmė tuščiažodžiaut apie laikinumą): kaip gyventi, kuomet ŽINAI, kada mirsi? Ir dar daugiau - kai žinai, jog mirsi greit. Labai sunku apmąstyti tokią situaciją, tačiau įmanoma, o jūs nė nesistengiat. Labai abejoju, kad žmogus, kuris žino, jog po pusmečio mirs, galvoja taip paviršutiniškai, esą visų gyvenimas laikinas ir tai neturi būti stabdis kažką daryt. Pamėginkit įsijaust į mirštančiojo sąmonę. Aš ir Tadas, ir Lukas, ir Aušra - kai mes pamilstam, mes negalvojam apie meilės pabaigą, apie skausmą, kurį ji gali atnešti, nes mirtis mums nepažįstama, nekvėpuoja į mūsų veidus, mes nežinom, ar mirsim anksčiau už mylimąjį, ar vėliau, nežinom, kuris iš mūsų kentės netekęs kito. O žmogus su diagnoze "nepagydoma, mirtina" žino, kad tikrai paliks kentėti kitą, asmuo, kuris yra šalia jo, taip pat žino, kad greitai liks vienas ir kentės. Tokiose situacijose viskas matoma kitaip. Jūs neįvertinat aplinkybių.
Filmai ir pasakos nėra išgalvoti dalykai, visų pirma. Išgalvoti gali būt personažų vardai, tačiau tai, kas mums svarbiausia - reakcijos į situacijas, yra tikra. O antra - taip, visi kažkada mirsim. Ir dabar jau turbūt pakartosiu tai, ką čia esu sakiusi. Vienas dalykas, kai mirtis laukia po penkiasdešimties metų, kai nežinai, kada ji ištiks, kai kiekvienas tavo veiksmas nėra atremtas į jau ranka pasiekiamą galutinę ribą. Mhm, visada galima tuščiažodžiaut, jog gyvenimas trapus, jog nežinom, kada mirsim, nes gal rytoj eisi gatve ir tau sustos širdis ir panašiai. Tas "nežinom" čia labai svarbus. Lengva gyventi, kai nežinai, jog tavo laikas beveik išseko. O Tadas juk čia iškėlė visai priešingą situaciją (ir vėliau pats kažkodėl ėmė tuščiažodžiaut apie laikinumą): kaip gyventi, kuomet ŽINAI, kada mirsi? Ir dar daugiau - kai žinai, jog mirsi greit. Labai sunku apmąstyti tokią situaciją, tačiau įmanoma, o jūs nė nesistengiat. Labai abejoju, kad žmogus, kuris žino, jog po pusmečio mirs, galvoja taip paviršutiniškai, esą visų gyvenimas laikinas ir tai neturi būti stabdis kažką daryt. Pamėginkit įsijaust į mirštančiojo sąmonę. Aš ir Tadas, ir Lukas, ir Aušra - kai mes pamilstam, mes negalvojam apie meilės pabaigą, apie skausmą, kurį ji gali atnešti, nes mirtis mums nepažįstama, nekvėpuoja į mūsų veidus, mes nežinom, ar mirsim anksčiau už mylimąjį, ar vėliau, nežinom, kuris iš mūsų kentės netekęs kito. O žmogus su diagnoze "nepagydoma, mirtina" žino, kad tikrai paliks kentėti kitą, asmuo, kuris yra šalia jo, taip pat žino, kad greitai liks vienas ir kentės. Tokiose situacijose viskas matoma kitaip. Jūs neįvertinat aplinkybių.
Tai gerai, tarkim aš sergu nepagydoma lyga, kokios nors stadijos vėžiu. Ką tu man šiuo atveju pasakytum? Jog man nevalia pamilti žmogų, puoselėti kažkokių santykių, vengti ir apsimetinėti, jog aš kažkokio tai žmogaus nepamilau, nemyliu ar dar kažkaip panašiai? Apie tai nors susimastyk kaip turėčiau jaustis kai tokie žmonės kaip tu kalba tokius dalykus. Jei esi be širdę ir to nesupranti, tai čia jau tavo problemos.
Tyčios vaike, aš savo nuomonę šiuo klausimu lyg ir išsakiau o jei ne... asmeniškai aš, net nepradėčiau rimtesnių santykių, ir likčiau vienas, manau, net nuo artimųjų nutolčiau, esant tokiam scenarijui ) nes negaliu būti savanaudišku, nes jei mane kas pamiltų esant tokiai situacijai, aš negalėčiau suteikti šitiek skausmo, tad geriau pačiam pakentėti kokį pusmetį ar metus, negu tas žmogus kuris galbūt gedėtų kur kas ilgiau
Sek visą diskusiją, jei nori kažką suprast. Jau sakiau, kad kai pamilai, per vėlu kažką daryti, kad nepamiltum. Tačiau kai miršti, ir tau, ir tavo mylimajam nėra taip paprasta nuspręst, ar kurti santykius, ar nutraukti viską dabar. Šioje vietoje ir yra problema. Negali pasirinkt, ar pamilsi, bet gali pasirinkti, ką daryt su santykiais. To Tadas ir klausia įvadinėj žinutėj - kas teisingiau, kai pamilai, o čia pat mirtis - kurt santykius ar ne. Beširdė aš su širdim, jei taip akcentuoji empatijos svarbą, suprask ir tai, kaip galėtų jaustis tavo mylimas žmogus, draugaudamas su mirtininku, ir kaip jaustųsi paskui, kai mirtum. Ankstesnėse žinutėse jau rašiau, jog nėra teisingo sprendimo - draugaut ar nedraugaut. Abu pasirinkimai bus vienodai teisingi arba vienodai klaidingi. Klausimas, kokių diskusijų metu prieisi savo sprendimą. Panašu, kad tamsta, eskaluojantis empatijos svarbą, pats nėra labai empatiškas, nes, iš tavo žodžių, nesvarbu, kas bus su mylimuoju, svarbu, kad pats, kol gyvas, galėtum pasidžiaugt.
Mano nuomonė - keisto mąstymo žmonės esate. Sėkmės jums gyvenant ir atsiribojant jei ne duok Dieve gyvenimas pateiks tokį išbandymą. Aš savo pasakiau.
Suprantu tavo poziciją, Tadai. Ji viena iš galimų ir labai logiška, pasverta. Tik aš nesutinku, kad būti su mylimuoju (ir artimaisiais) yra egoistiška. Bet apie artimuosius kita kalba. O dėl mylimojo - vienintelis tikrai būtinas, tikrai sąžiningas sprendimas yra pasakyti jam, kad sergi mirtina liga (kaip pasakytum ir tuo atveju, jei būtumėt dvidešimt metų susituokę). O tada jau abiems kartu reikia spręsti, ką daryti. Jei tas žmogus tave myli, jis kentės abiem atvejais. Klausimas, kada kančia bus didesnė. Ir klausimas, ką jis nori rinktis. Atstumti jį prieš jo valią nebūtų teisingiau, nei pasilikti su juo. Nebūtų ir klaidingiau.
Tas Lukas neskaito, kad parašyta, ane? Arba nepajėgia įsiskaityt. Kitaip negiedotų vėjų, jog mes čia griežtai teigiam, kad reikia atsiribot (aišku, dabar ims kliedėt, jog griežtai teigiam, kad reikia būt kartu). Sėkmės ir tau, Lukai, mokantis mąstyti, įsijausti į kitų žmonių sąmonę.
O žmogus su diagnoze "nepagydoma, mirtina" žino, kad tikrai paliks kentėti kitą, asmuo, kuris yra šalia jo, taip pat žino, kad greitai liks vienas ir kentės. Tokiose situacijose viskas matoma kitaip. Jūs neįvertinat aplinkybių.
Bet zinai kas idomiausia zmones su 'diagnoze' ir antrosios ju puses jie neziuri i tai kaip i kancia..kiekviena akimirka praleista kartu jiems yra neikainojama..jie spinduliuoja tokia (nepabijosiu zodzio) antgamtiska ramybe ir siluma, kad net nezinau kaip tai nusakyti.. tokiose situacijose pasimato kas yra kas..atsisijoja tikri jausmai ir tikrosios vertybes..nelieka vietos apgaulei, melui, neapykantai..As nekalbu apie tai kaip apie kazkokia taisykle, nes mes visi labai skirtingi..paprasciausiai dalinuos asmenine patirtim... Zmones zinantys savo laiko 'limita', duotaji laika stengias isnaudoti visakeriopai, net ir susitaikymui su tuo kas bus..ir kai 'tai' ateina, jie buna tam pasiruose.
Kai iš tiesų myli, viskas atrodo kitaip. Neabejoju, kad mylintysis nesiskųs, jog slaugyti mylimąjį yra kančia. Ir neišgyvens to kaip kančios. Kančia bus tik žinojimas, jog mylimojo greitai nebebus čia. Tačiau pripažinkim, kad ir kokia kilni yra meilė, ligonio slaugymas vis tiek vargina. Taigi viena situacija, kai žmonės, prieš sužinodami apie artėjančią mirtį, jau yra kartu. Tada, neabejoju, jei tikrai mylima, jie liks kartu iki paskutinės dienos. Bet visai kas kita, kai pirma sužinoma apie mirtį, tada atsiranda simpatijos. Tada asmenys visgi turi teisę svarstyti, kaip bus geriau. Labai tikiu meilės galia, tikiu, kad ji viską pakelia, jei pamilčiau žmogų, o tada sužinočiau, jog jis miršta, neabejoju, nepalikčiau jo, nes palikti man būtų tas pats, kas dabar pat priimti jo mirtį (būnant kartu tuo tarpu ją dar atitolinčiau), tačiau stengiuosi būti ne tik idealiste, bet ir praktišku žmogumi, numatyti visas galimas situacijas, nuspėti visas galinčias kilti abejones ir tt, ir šimtu procentų suprasčiau vyrą, kuris pasakytų moteriai, jog ją myli, o ši atsakytų neseniai sužinojusi, jog serga mirtina liga, ir jis nepanorėtų su ja būti.
šiaip realiai, gan dažnai, tokie žmonės yra tiesiog paliekami, kuriems velniams jiems invalidai ar ligoniai reikalingi?? ) ir kiek teko pastebėti, išties gan retos poros, kartu pereina per tuos išbandymus )
Kad dabartines poros apskritai mazai kokius isbandymus dabar pereina... (retorinis teiginys)
tai jau tikrai )
Kaip manote? jei žmogus žino, kad jis toli gražu pensijos nesulauks dėl progresuojančios ligos, ar sąžininga būtų ieškotis naujų rimtų santykių? ar tai būtų nesąžininga, to žmogaus atžvilgiu, jei vienas kitą realiai pamiltų ir tik tada sužinotų, kad to laiko visai jau nebedaug?
As manau, kad nepriklausomai nuo nieko ieskotis rimtu santykiu turi teise kiekvienas. Ar sazininga tiketis rimtu santykiu sergant sunkiom nepagydomom ligom, manau, kad taip - sazininka, nesazininga tai nuo mylimo zmogaus slepti savo tikraja sveikatos bukle.
Del progresuojanciu sunkiu ligu tai reikia ziureti kas ten do ligos jai kokia dziova ar siltine tai neasocialus, doras, save gerbentys pilietis tai neisigydes nekels is ligonines kojos jau nediskutuojant apie bet kokius santykius, jai ten kokios kitos ligos.... tai manau butina pranes tada kai kyla gresme jomis apkresti kita asmeni.
šiaip realiai, gan dažnai, tokie žmonės yra tiesiog paliekami, kuriems velniams jiems invalidai ar ligoniai reikalingi??
Ne kiekvienas sugeba duoti ar priimti bei prasyti pagalbos, o sunkiai sergant globa ir pagalba butina.
Tas Lukas neskaito, kad parašyta, ane? Arba nepajėgia įsiskaityt. Kitaip negiedotų vėjų, jog mes čia griežtai teigiam, kad reikia atsiribot (aišku, dabar ims kliedėt, jog griežtai teigiam, kad reikia būt kartu). Sėkmės ir tau, Lukai, mokantis mąstyti, įsijausti į kitų žmonių sąmonę.
Dėl įsiskaitymo ,buvo ir tu į mano žinute neįsiskaitei ,rašydama sutikau su tavo nuomone,o parašei lig prieštaraučiau jai .Rašau ne todėl ,kad kaltinčiau tave ar kitus .Skaitai verda ginčas pykčiai ,ieškai kodėl jie kilo ,lyg ir priežasties nėra.tai vyksta ne tik per diskusijas forume ,bet ir gyvenime.Žmonės susipyksta nei iš šio ,nei iš to. Susitaikę dažnai negali net pasakyti rimtos susipikimo prtiežasties,Vienas sako tu man sakei tai,kitas aš to nesakiau. Įdomiausia kad žmonės susiginčija ,kai nuomonės sutampa,kai juos skiriasi ir jie pykstasi ,tai nieko nuostabaus.
Kai iš tiesų myli, viskas atrodo kitaip. Neabejoju, kad mylintysis nesiskųs, jog slaugyti mylimąjį yra kančia. Ir neišgyvens to kaip kančios. Kančia bus tik žinojimas, jog mylimojo greitai nebebus čia. Tačiau pripažinkim, kad ir kokia kilni yra meilė, ligonio slaugymas vis tiek vargina. Taigi viena situacija, kai žmonės, prieš sužinodami apie artėjančią mirtį, jau yra kartu. Tada, neabejoju, jei tikrai mylima, jie liks kartu iki paskutinės dienos. Bet visai kas kita, kai pirma sužinoma apie mirtį, tada atsiranda simpatijos. Tada asmenys visgi turi teisę svarstyti, kaip bus geriau. Labai tikiu meilės galia, tikiu, kad ji viską pakelia, jei pamilčiau žmogų, o tada sužinočiau, jog jis miršta, neabejoju, nepalikčiau jo, nes palikti man būtų tas pats, kas dabar pat priimti jo mirtį (būnant kartu tuo tarpu ją dar atitolinčiau), tačiau stengiuosi būti ne tik idealiste, bet ir praktišku žmogumi, numatyti visas galimas situacijas, nuspėti visas galinčias kilti abejones ir tt, ir šimtu procentų suprasčiau vyrą, kuris pasakytų moteriai, jog ją myli, o ši atsakytų neseniai sužinojusi, jog serga mirtina liga, ir jis nepanorėtų su ja būti.
is mano praktikos galiu pasakyti tik tiek kad jei tau bus lemta sulaukti paskutines dienos su tuo zmogum tu ir sulauksi o jei ne tai ir paliks cia likimas viska sprendzia turiu toki pavizdi pragyveno seima 30 metu kai vyras susirgo staiga sunkia liga ji zmona galima sakyti paliko antra diena ir bepasirode tik po puses metu per laidotuves zodziu isigando tos nastos teko mamai slaugyti o palydeti visgi atejo nes ji mylejo
Puslapiai Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Diskusijų forumas → Klausimai, Patarimai Ir Kitos Temos → ar dėl "laiko stokos", sąžininga pradėti rimtus santykius?