Filmai ir pasakos nėra išgalvoti dalykai, visų pirma. Išgalvoti gali būt personažų vardai, tačiau tai, kas mums svarbiausia - reakcijos į situacijas, yra tikra. O antra - taip, visi kažkada mirsim. Ir dabar jau turbūt pakartosiu tai, ką čia esu sakiusi. Vienas dalykas, kai mirtis laukia po penkiasdešimties metų, kai nežinai, kada ji ištiks, kai kiekvienas tavo veiksmas nėra atremtas į jau ranka pasiekiamą galutinę ribą. Mhm, visada galima tuščiažodžiaut, jog gyvenimas trapus, jog nežinom, kada mirsim, nes gal rytoj eisi gatve ir tau sustos širdis ir panašiai. Tas "nežinom" čia labai svarbus. Lengva gyventi, kai nežinai, jog tavo laikas beveik išseko. O Tadas juk čia iškėlė visai priešingą situaciją (ir vėliau pats kažkodėl ėmė tuščiažodžiaut apie laikinumą): kaip gyventi, kuomet ŽINAI, kada mirsi? Ir dar daugiau - kai žinai, jog mirsi greit. Labai sunku apmąstyti tokią situaciją, tačiau įmanoma, o jūs nė nesistengiat. Labai abejoju, kad žmogus, kuris žino, jog po pusmečio mirs, galvoja taip paviršutiniškai, esą visų gyvenimas laikinas ir tai neturi būti stabdis kažką daryt. Pamėginkit įsijaust į mirštančiojo sąmonę. Aš ir Tadas, ir Lukas, ir Aušra - kai mes pamilstam, mes negalvojam apie meilės pabaigą, apie skausmą, kurį ji gali atnešti, nes mirtis mums nepažįstama, nekvėpuoja į mūsų veidus, mes nežinom, ar mirsim anksčiau už mylimąjį, ar vėliau, nežinom, kuris iš mūsų kentės netekęs kito. O žmogus su diagnoze "nepagydoma, mirtina" žino, kad tikrai paliks kentėti kitą, asmuo, kuris yra šalia jo, taip pat žino, kad greitai liks vienas ir kentės. Tokiose situacijose viskas matoma kitaip. Jūs neįvertinat aplinkybių.