sava kuryba... (Страница 5 из 13)

o sita pakeisiu truputi, nes reikia..
-------------------
gabalėlį dangaus į rausvą tolį nešu
ir saują žvaigždžių norėčiau delne ištirpdyti
aš lyg mažas vaikas žolėn rankutes tiesiu
ir trokštu čia krentančią rasą išvysti,

pajausti, kaip teka vanduo lapeliu
ir baigęs kelionę subliūkšta...
sustoti... ir žvelgti svajingu žvilgsniu..
tikėti, kad meilė nedūžta..

"Pasaka arbatos puodelyje"

Dar vienas lietaus lašas nukrinta iš dangaus… Man nepatinka lietus. Tylus barbenimas į palangę taip lyg ir nori man kažką priminti. Ką? O kad galėčiau sužinoti ... Bet staiga dangus pragiedrėja ir pro mažą plyšelį skverbiasi šilti saulės spinduliai. Viskas nušvinta, o mano veide apsilanko šypsena. Šypsena - atveria kelius į pačius nuostabiausius potyrius. Kiek daug gražaus ir gero mes vis dėlto turime,kiek daug galime pajausti. Juk  gėlių kvapas gali svaiginti labiau už gerą vyną, tačiau tikrai nelabiau nei saldus bučinys. Artumas, švelnumas, šiluma... Juk kiekvienam to reikia. Bet ar visi tai turime? Daugiau ar mažiau kiekvienas.. Svarbu tai kaip į viską pažiūrėsi. Svarbu kada sau šį klausimą užduosi.
O taip. Tai mėtų aromatas. Švelnus ir svaiginantis aromatas ir mano mažyčio spalvoto arbatos puodelio. Už lango šalta, o aš laikau rankose karštą puodelį, kuris man duoda daugiau šilumos nei bet kuris sutiktas žmogus gatvėje. Šalti, niūrus, abejingi veidai ir žvilgsniai. O reikėtų juk tiek ne daug – vienos šypsenos, kuri sušildytų ir niūri diena prašviesėtų.
Mano žvilgsnis sustoja, rankos sušyla, giliai įkvepiu ir atsidūstu... Mano galvoje gimsta vaizdai. Tai lyg pasaka – graži pasaka, sutelpanti arbatos puodelyje. Švelnus aromatas mane nuneša ten, kur taip šilta ir gera. Kur mano pečius tvirtai apkabina stiprios rankos, ir aš jaučiuosi tokia pažeidžiama, o kartu ir tokia saugi. Jaučiu šilumą, artumą, meilę ir gėrį, jaučiu saugumą ir palaimą. Mano pilvą kutena šimtai tūkstančių drugelių, o po kūną bėgioja šiurpuliukai, užlieja pasakiška šiluma... Tuomet suprantu, kad tai tebuvo dar vienas arbatos gurkšnis... Mano mintys sugrįžta atgal, o už lango dangus ir vėl apsiniaukė... Pradėjo lašnoti... O tai tebuvo - pasaka arbatos puodelyje....

labai grazu... tik nepamirsk jog kuryboje rimuojasi ne vien a su a ar a su e....
p.s cia mazyte pastabele

na cia ne mano kuryba, drauges, bet man grazu

Bespalvis lašas nuriedėjo skruostu,
Pravirko žemė ir dangus,
Lietaus lašai barbena tau į lango stiklą,
O aš pavargusi į nežinią einu...
Žmonių nėra – visi jie bijo,
Sušlapt, paslyst, paskęst baloj,
Prispaudę veidus stovi prie vitrinų –
Visi jie laukia kada gi lyt nustos...
Galėčiau verkti aš dabar ilgai –
Juk žmonės nesupras, kur ašaros,
O kur lietaus lašai...
Tik aš jaučiu, kai ašara beprotiškai sūri
Nurieda veidu, pasiekia lūpas...
Ir pranyksta susimaišiusi su lietumi...

Sunku paaiškinti tai,
Mano mintys plaukia kaip laivai
audringoj juroj..
Tai – jausmai.
Bandžiau paskandint alkoholy Aš visa tai,
bet meile stipresni sparnai, prasiblaivai.
prieš akis vėl tie vaizdai,
kai būdavo kartu gerai.
prisimeni ta diena kai sakei kartu mes busim amžinai?..
padėjęs ranką ant peties žiūrėjai ir verkei.
Prisimenu kaip jaučiaus ką sakiau ir ką dariau..
ašarotom akim dabar aš tau šias eiles rašau..
ir visa tai dedikuoju tik tau.. bet, deja, tik dabar supratau,
kad per vėlai tai darau, per vėlai tai darau..
Tik fiziškai tavęs nėra šale.. 
Tačiau mano mintyse tu čia kaip ir tą dieną kai pirmą kartą pamačiau tave..
Kaip tas laikas kai buvome drauge.. tu visa laika mano mintyse..
Mano širdyje.. visa laika liksi amžinai joje..
visa laika mano mintyse, mano širdyje..

Praėjo metai jau kai paskutinį kartą mačiau tave
Nors kiekvieną naktį aplankai mane sapne,
Kuriame kartoji, kad viskas bus gerai..
ir taip kiekvieną rytą keliuosi su mintim, kad pas mane tu sugrįši.
Kaip sako viltis juk miršta paskutinė..
Tai gerai..
nes dar nė karto manęs ji nenuvylė
nors tavo dovanotos gėlės jau nuvyto..
Aš eisiu miegot ir lauksiu kito ryto..
gal kada nors duris atidarius tavo veidą išvysiu
Skruostu ašara jau nusirito..
už lango triukšmas dingo..
miestas apgaubtas nakties tarsi sustingo..
Pats laikas būtų jau keliaut y miego karalystę pas tave..
kad galėčiau pasilikti aš amžinai..
miego karalystėj pas tave..
visa laika..

Esu aš žudoma vijurku,
kai dieną pakeičia naktis..
aplinkui viskas skęsta tamsoje,
Apgaubia viska nežinia..
susimąstau kodėl aš vis dar čia
Juk ką tik viskas buvo taip gražu.. mano akiai malonu..
Ir štai tas gongas skelbianti paliaubas
Po biški nuo manęs kažkas jau traukias..
tas žmogus kuris tikrai turėtų pasilikti.. negali jis pabėgti..
Nebūna taip, kad viska pakeičia viena diena
Sėdėdama vienutėj susimąstau ir apima man vėl nuotaika liūdna..
Grimztu aš y bedugne neturėdama už ko užsikabinti..
Praradus viltį..
Dar vakar juk visi mano keliai nukloti rožėm buvo..
Šiandieną viskas, rodos, ėmė ir pražuvo..
Užteko vieno šūvio, vieno peilio dūrio
Ir aš nokaute..
Stovėdama kampe svarstau savas klaidas..
Bet, rodos, ju nebuvo..
O gal tiesiog  nepastebėdavau
Save nuteikdavau šauniai..
Juk viska ką darau yra gerai..

Dar vakar supratau, kad gyvenimo aš negalėsiu nusipirkti..
paskutinę viltį pakelės vaiduokliui išsipirkti..
Už ateiti kurią statydama..
Galvojau - bus tikrai geriau..
Bet kuo toliau i sūkurį aš patenku..
Be mylimų draugų ir be veidų.. be veidų..

Ir be veidu..
kuriuos buvau įpratus aš matyti..
Karts nuo karto jie man atsibosdavo..
Ir skrosdavau skersai..
akių keliais kuriais keliaujame kai norime pabėgti, išsirėkti..
Y tuščia lapą tai darau šį vakarą..
Tikėdama, kad liks tik pasaka
ir tik laiminga pabaiga padėsi parašyti man..
Nes tik su tavo norais man bus gyventi gera.. čia gyventi!
Apie mirtį negalvodama galėsiu atsisėsti.. be dėkodama..!

audriau aciu.. tavo eiles irgi labai grazios..:)

Blemba, istikruju niekada nebuvau macius, kad pas mane tik  a ir e rimuojas aciu, kad atveret akis nu tas gal biskuti kitoks bus...

Kažką neaiškaus tolumoj pamatau,
Tai jis..?
Širdis sustoja staiga...
Pagaliau pamatau jo veidą, akis
Ir šypsnį man meta jau jis...

Suprantu, kad turiu bėgt nuo jo...
Kaip maža mergaitė bėgtų nuo vilko...
Nes jis, tik jis
Sugriaus mano likimą,
Sudaužys širdį ir paliks,
Vieną, vieną liūdną ir tuščią,
Kaip škudurą gulintį ant grindų...

Bet nesijuoks ir neliūdės,
Nors gailiai pasakys nepyk, sudie...
Tuomet aš jam atleisčiau,
Ir vėl lyg kvaiša bėgčiau iš paskos...

Bet ne, to nebus!
Mano mintys jau tuščios,
Myliu... Nusigręžiu nuo jo ir einu,
Kur randu gyvenimo prasmę...

Įskaudinau tave... Nepyk, atleisk aš nenorėjau...
Užmiršt tave sau šiandien pažadėjau...

Ir pamačiau kaip leidžias saulė palengva
Taip mano skruostu rieda ašara tava...

Užgęsta paskutinis saulės spindulys
Pražudydamas mūsų dienas...

Nusinešęs vėjas tavo jausmus,
Paliko tik mano norus paikus...

Kažkas panaikino mūsų dienas
Nejaugi tai ji? Tavo valia?

Paliko taip šalta manyje,
Kaip vakarą vėsų kažkieno glėbyje...

Užmigo mano siela pas tave,
Beliko tik tuščia, gražuolė mergina... 

Nerealus eilerasciai, visiems stiprybes ir dar didesnio ikvepimo ateityje
Gaila negaliu imest savo, nes viskas sudege kartu su hardu