Вы не вошли. Пожалуйста, войдите или зарегистрируйтесь.
Diskusijų forumas → Klausimai, Patarimai Ir Kitos Temos → Pažvelkit kitomis akimis
Sveiki, jus nerasote ,ar jus issituoke,ar tik atstumai jus isskyre..sunku komentuoti,bet izvelgiu ,kad jus jo nemylite, arba turite kita,atleiskite ,jei klystu
Mes išsiskyrėme prieš ketverius metus, tad tiek pat laiko aš su vaikais gyvenu atskirai nuo jo. Jis gyvena Airijoje, o mes Anglijoje.
Taip, tiesa... aš jo nebemyliu. Mes tikrai neblogai sutariam, tad man jis rūpi tik kaip mano vaikų tėvas ir draugas. Neliko tų jausmų ir tai nebe tas žmogus, su kuriuo aš norėčiau pasenti. Mes abu pasikeitėm. O jis vis dar nori ir tikisi, kad mes būsim šeima.
Tos smulkmenos ar trūkumai, kuriuos aš matau jame, tikrai išsispręstų, jei gyventume kaip šeima. Tačiau mes jau seniai nebe šeima. Jie taip pat išsipręstų, jei tik aš galėčiau su juo laisvai bendrauti, be spaudimo, kurį jaučiu kaskart, kai jis vėl kalba apie mus, kai sako, jog myli. Kai sako, jog šįkart viskas bus kitaip ir kad jis gailisi dėl savo klaidų (jos čia nesvarbios ir jų nenagrinėsim, nes dabarčiai jos netrukdo)
Man tiesiog morališkai labai sunku, kai jis atvažiuoja. (ne skaudu, ne pikta, bet kaip akmuo ant kaklo).
Man be galo reikia, kad jis suvoktų, jog mūsų nebėra. Beliko tik praeitis, prisiminimai ir vaikai, kuriais reikia rūpintis. Bet aš pavargau aiškinti.
Na ką, pasakyti, jog atvažiuoti gali ne ilgiau kaip dviem - keturiom dienom buvo paprasčiau, nei tikėjausi(smagu, kai turi gerą tėtį, kuris gali patarti ką ir kaip pasakyti) Išklausė tyliai, bet kamantinėjo ar nesusiradau draugo (tikriausiai reikėjo pasakyti, kad susiradau)
Ką gi, sutrumpinau laiką (tikiuosi) ir kol kas nėra nei vieno, kuris ant manęs už tai pyktų.
Praėjo beveik metai, kaip rašiau paskutinį kartą... Pasikeitė tik tai, kad sutarėm, jog neatvažiuos ilgam laikui. Visa kita liko kaip buvę. Aš jo nemyliu, o jis vis viliasi. jog turime šansų būti kartu...
Praėjusiais metais išsisukau nuo jo Kalėdinio atvažiavimo. Nežinau kaip pavyks šiemet. Jis nori atvažiuoti ir kaskart vaikų paklaustas kada atvažiuos atsako: "nežinau, reikia klausti mamytės" (kodėl aš turiu būti ta blogietė?)
Kaip išaiškinti vyrui, kuris pasakė, kad jo viltys žlugs tik tuomet, kai ištekėsiu, jog aš nenoriu su juo būti ir niekada nebenorėsiu?
Visi trys vaikai jo? Ir kai jie atsirado tau su juo viskas buvo gerai? o dabar blogai? Gyvenime yra ne vien noriu ar nenoriu kita kart tenka susitaikyti su reikia. Buk su juo.
Beje. Suvalges per diena tik pyragaiti vaikas nuo to bus tik sveikesnis ir zinos koks skanus pyragaitis kai esi nevalges 
Visi trys vaikai jo? Ir kai jie atsirado tau su juo viskas buvo gerai? o dabar blogai? Gyvenime yra ne vien noriu ar nenoriu kita kart tenka susitaikyti su reikia. Buk su juo.
Beje. Suvalges per diena tik pyragaiti vaikas nuo to bus tik sveikesnis ir zinos koks skanus pyragaitis kai esi nevalges
Nelabai suprantu, kodėl siūlai man būti su žmogumi, su kuriuo aš nenoriu būti ir su kuriuo bendri tik vaikai? Dėl vaikų ar dėl to, kad jis vis dar sako, jog jam manęs reikia? Tuo labiau, kad mes jau seniai nebe kartu.
Šiuo atveju, nežinau, kokį "reikia" variantą man siūlai.
Šiaip, jei ką... nei vieni santykiai nėra idealūs. Tačiau bet kuri ugnis nekurstoma anksčiau ar vėliau užgęsta.
p.s. Vienam nieko nevalgyti per dieną ir suvalgyti saldų pyragaitį gal ir nieko, kitam gali baigtis acetono pakilimu, vėmimu ir net lašaline.
Isvis beda tai pas Jus madam sitoj situacijoj gan didele. Kadangi tema praso pazvelgti kitomis akimis, tai zvelgiu ir manau, jog visoje toje bedoje suo yra pakastas kazkur giliau. Kazkur ties charakteriu, auklejimu, gyvenimo supratimu ir manyciau abieju neiskirtinai jusu ar jo. Nors kas man dabar labiausiai kimba uz akiu, tai yra Jusu norai. Man yra sunkiai suprantama kaip taip iseina, kad zmones gyvena kartu, susilaukia vaiku ir ne vieno ir staiga gyvenimas kartu pasidaro tiek neimanomas kad reikia baisiniai nekest ir issiskirt. Nors tiesa pasakius tai aplink mane tokiu pavyzdziu apstu.
Bendradarbis gyveno 10m su zmona pas ja namie su dukra, jis dirbo komandiruotese, viena diena grizo namo ir jinai ji isvare i gatve. Pazystamas turejo zmona gyveno desimt metu susilauke dvieju vaiku, dabar jau desimt metu skiriasi. Pazystamo tevai turi du vaikus, skiriasi jau 13 metu. Kaimynai gyvena kartu nezinia del ko abudu viens kito nekesdami, turi dukra. Kaimynas turi du vaikus, zmona pasiunte ant triju raidziu, dabar eina per mergas (45m) ir t.t.... burp...
Mano tevai per gyvenima ejo per daug klaidingu keliu... susitiko... atsiradau as. Is tevo pasakojimu suprantu kad meiles nebuvo. Mama teva ir myli ir nekencia. Bet gyvenam savam katile ir dekui tevui uz tai kad nepabego nuo mamos per antra pasimatyma. Jie kartu jau 30m.
Apibendrinkim jusu padeti turint mano patirty pridedami mano tevo pamoksla, kad gyvenime norus reikia nustumt i sali ir ziuret kas yra privaloma ir pridedami mano supratima.
-Pirma Reikia galvot pries darant, nemeluot ir nepasiduot gailesciui...
-Antra Jei negalvojai, melavai ir gailejai daznai nutinka ne taip kaip NOREJAI.
-Trecia Jei nutiko ne taip kaip norejai, reiketu analizuoti del ko taip nutiko. Greiciausiai del to kad negalvojai, melavai arba ...
-Ketvirta Ir jeigu Tu jau turi pasekmes del negalvojimo, melavimo, gailejimo tada turi atsakyti savo gyvenimo kaina. T.y. pamirsti norus ir pan. Tai yra atsakomybe. O jeigu visgi nenorite pamirsti noru tada galite rinktis kita varianta - gyventi inoringai ir gadinant i Jus dejusiem viltis asmenim gyvenima, kas is mamos puses yra visiskai nemamiska
Kas del valgymo, tai nuo 13 metu tevas vezdavosi mane kas vasara i darba kiekviena diena. Valgyt daznai pamirsdavo paimt, o gal specialiai neimdavo. Pamenu viena diena taip norejau valgyt, kad buciau suvalges arkly Megdavau as tam darbe po paliktus sunkvezimius landyt ir atsimenu viename radau batona, atsilauziau gabala, galvodamas kad ji kas nors pasidejo, ir suvalgiau. Dieve koks jis man skanus buvo... mmmmm
Gal kitiem vaikam tai butu neinauda, tas teisybe.
Isvis beda tai pas Jus madam sitoj situacijoj gan didele. Kadangi tema praso pazvelgti kitomis akimis, tai zvelgiu ir manau, jog visoje toje bedoje suo yra pakastas kazkur giliau. Kazkur ties charakteriu, auklejimu, gyvenimo supratimu ir manyciau abieju neiskirtinai jusu ar jo. Nors kas man dabar labiausiai kimba uz akiu, tai yra Jusu norai. Man yra sunkiai suprantama kaip taip iseina, kad zmones gyvena kartu, susilaukia vaiku ir ne vieno ir staiga gyvenimas kartu pasidaro tiek neimanomas kad reikia baisiniai nekest ir issiskirt. Nors tiesa pasakius tai aplink mane tokiu pavyzdziu apstu.
Bendradarbis gyveno 10m su zmona pas ja namie su dukra, jis dirbo komandiruotese, viena diena grizo namo ir jinai ji isvare i gatve. Pazystamas turejo zmona gyveno desimt metu susilauke dvieju vaiku, dabar jau desimt metu skiriasi. Pazystamo tevai turi du vaikus, skiriasi jau 13 metu. Kaimynai gyvena kartu nezinia del ko abudu viens kito nekesdami, turi dukra. Kaimynas turi du vaikus, zmona pasiunte ant triju raidziu, dabar eina per mergas (45m) ir t.t.... burp...
Mano tevai per gyvenima ejo per daug klaidingu keliu... susitiko... atsiradau as. Is tevo pasakojimu suprantu kad meiles nebuvo. Mama teva ir myli ir nekencia. Bet gyvenam savam katile ir dekui tevui uz tai kad nepabego nuo mamos per antra pasimatyma. Jie kartu jau 30m.
Apibendrinkim jusu padeti turint mano patirty pridedami mano tevo pamoksla, kad gyvenime norus reikia nustumt i sali ir ziuret kas yra privaloma ir pridedami mano supratima.
-Pirma Reikia galvot pries darant, nemeluot ir nepasiduot gailesciui...
-Antra Jei negalvojai, melavai ir gailejai daznai nutinka ne taip kaip NOREJAI.
-Trecia Jei nutiko ne taip kaip norejai, reiketu analizuoti del ko taip nutiko. Greiciausiai del to kad negalvojai, melavai arba ...
-Ketvirta Ir jeigu Tu jau turi pasekmes del negalvojimo, melavimo, gailejimo tada turi atsakyti savo gyvenimo kaina. T.y. pamirsti norus ir pan. Tai yra atsakomybe. O jeigu visgi nenorite pamirsti noru tada galite rinktis kita varianta - gyventi inoringai ir gadinant i Jus dejusiem viltis asmenim gyvenima, kas is mamos puses yra visiskai nemamiskaKas del valgymo, tai nuo 13 metu tevas vezdavosi mane kas vasara i darba kiekviena diena. Valgyt daznai pamirsdavo paimt, o gal specialiai neimdavo. Pamenu viena diena taip norejau valgyt, kad buciau suvalges arkly
Gal kitiem vaikam tai butu neinauda, tas teisybe.
Pirmiausia, žmonės išsiskiria ne todėl, kad nekenčia vienas kito (tarp kitko, mes jau senokai išsiskyrę) Antra, mano norai neypatingi: tenoriu, kad prie manęs nesikabinėtų su meilėm. Ir trečia: negi iš tiesų manai, kad vaikai bus laimingi su nelaimingais tėvais?
Praėjo beveik metai, kaip rašiau paskutinį kartą... Pasikeitė tik tai, kad sutarėm, jog neatvažiuos ilgam laikui. Visa kita liko kaip buvę. Aš jo nemyliu, o jis vis viliasi. jog turime šansų būti kartu...
Praėjusiais metais išsisukau nuo jo Kalėdinio atvažiavimo. Nežinau kaip pavyks šiemet. Jis nori atvažiuoti ir kaskart vaikų paklaustas kada atvažiuos atsako: "nežinau, reikia klausti mamytės" (kodėl aš turiu būti ta blogietė?)
Kaip išaiškinti vyrui, kuris pasakė, kad jo viltys žlugs tik tuomet, kai ištekėsiu, jog aš nenoriu su juo būti ir niekada nebenorėsiu?
O kodel tu neturi but ta blogiete? Juk pagal tavo dudele yra šokama. Tu uzsakai muzika, todėl tu ir esi blogiete, kai muzika groja netinkama. Jis nori atvažiuoti vos pasitaikius progai, bet tu esi ta kuri neleidzia, ryšium su tuo, tu prisiimi ne tik teise spręsti, bet ir to pasekmes (būti blogiete vaiku akyse). Kol vaikai maži, jų akyse blogis tai mažas. Vat kai vaikams bus po 15 metu, bus sunkiau. Juk blogos mamos nebūtina klausyt.
Mantas пишет:Visi trys vaikai jo? Ir kai jie atsirado tau su juo viskas buvo gerai? o dabar blogai? Gyvenime yra ne vien noriu ar nenoriu kita kart tenka susitaikyti su reikia. Buk su juo.
Beje. Suvalges per diena tik pyragaiti vaikas nuo to bus tik sveikesnis ir zinos koks skanus pyragaitis kai esi nevalges
Nelabai suprantu, kodėl siūlai man būti su žmogumi, su kuriuo aš nenoriu būti ir su kuriuo bendri tik vaikai? Dėl vaikų ar dėl to, kad jis vis dar sako, jog jam manęs reikia? Tuo labiau, kad mes jau seniai nebe kartu.
Šiuo atveju, nežinau, kokį "reikia" variantą man siūlai.
Šiaip, jei ką... nei vieni santykiai nėra idealūs. Tačiau bet kuri ugnis nekurstoma anksčiau ar vėliau užgęsta.
p.s. Vienam nieko nevalgyti per dieną ir suvalgyti saldų pyragaitį gal ir nieko, kitam gali baigtis acetono pakilimu, vėmimu ir net lašaline.
Nemanau, kad yra teisinga ar sąžininga nors vienu imanomu aspektu ieskot sau pateisinimo ar "atleidimo" forume. Mano akimis tu esi kalta per visus imanomus galus. Tu esi ta mama kuri sugriovė šeima, kuri apgavo savo vyrą, kuri nuvylė (ir dar nuvils) savo vaiku teisėtus lūkesčius. Pradekim ir baikim tuo, kad apgavai savo vaikus. Negerai taip, tiesiog negerai.
Sita tema dauk kam yra gana skaudiir labai dauk seimu gyvena kartu tik del vaiku,ir tap be meiles ir bendravimo nugyvena visa gyvenima stengdamiesi kuo reciau vuenas kita matyti, Gerai, jeigu kuris is tevu turi kazkoki uzsiemima, ar darba toki, kad i namus grysta velai, arba dirba komandiruotese, tai dar semoje gyvena ilgiau, o jeigu susitinka daznai tada prasideda savitarpio trintis, barnei del kiekvienos smulkmenos, ir tada lieka tik vienintele iseitis skirtis,kad vaikams butu ramesnis gyvenimas,o vaikus privalo auginti ir aukleti audu tevai ir negyvendami po bendru stogu. Mano gyvenime atsitiko panasus atvejis.Apsizenijau 17 metu,pirma dukra gime, man buvo sukake tik 18 metup.po metu gime antra dukra. ir nuo to tik gyvenome po vienu stogu ir del dukteru, ir meiles jokios isvis nuo pat pradzios nebuvo,o zenijomes tik is reikalo , taip gyvenu ir dabar sulaukes savo 75 metu,Toks gyvenimas yra PRAGARAS abiem,ir kiek tokiu seimu gyvena tai sunku pasakyti
Stela пишет:Praėjo beveik metai, kaip rašiau paskutinį kartą... Pasikeitė tik tai, kad sutarėm, jog neatvažiuos ilgam laikui. Visa kita liko kaip buvę. Aš jo nemyliu, o jis vis viliasi. jog turime šansų būti kartu...
Praėjusiais metais išsisukau nuo jo Kalėdinio atvažiavimo. Nežinau kaip pavyks šiemet. Jis nori atvažiuoti ir kaskart vaikų paklaustas kada atvažiuos atsako: "nežinau, reikia klausti mamytės" (kodėl aš turiu būti ta blogietė?)
Kaip išaiškinti vyrui, kuris pasakė, kad jo viltys žlugs tik tuomet, kai ištekėsiu, jog aš nenoriu su juo būti ir niekada nebenorėsiu?O kodel tu neturi but ta blogiete? Juk pagal tavo dudele yra šokama. Tu uzsakai muzika, todėl tu ir esi blogiete, kai muzika groja netinkama. Jis nori atvažiuoti vos pasitaikius progai, bet tu esi ta kuri neleidzia, ryšium su tuo, tu prisiimi ne tik teise spręsti, bet ir to pasekmes (būti blogiete vaiku akyse). Kol vaikai maži, jų akyse blogis tai mažas. Vat kai vaikams bus po 15 metu, bus sunkiau. Juk blogos mamos nebūtina klausyt.
Tegu atvažiuoja kada tik nori, jei prie manęs nesikabinės. Bet taip nebūna. Tai kodėl reikia įtraukti vaikus į tai, kas turi būti išsiaiškinta tarp dviejų suaugusių žmonių?
Bendrauti aš jiems nedraudžiu. Tačiau kadangi tas bendravimas vyksta mano namuose ir aš ten esu, aš noriu, kad prie manęs nesikabinėtų, ir bendrautų žmogiškai. Jeigu žmogus to nesupranta, aš nežinau, kaip beišaiškinti.
Tai yra vienintelė problema, kurią noriu išspręsti. Jei neturėtume vaikų, šitos temos net nekurčiau, nes sprendimas būtų paprastas - tiesiog nebendrauti. O dabar mes privalom bendrauti.
Stela пишет:Mantas пишет:Visi trys vaikai jo? Ir kai jie atsirado tau su juo viskas buvo gerai? o dabar blogai? Gyvenime yra ne vien noriu ar nenoriu kita kart tenka susitaikyti su reikia. Buk su juo.
Beje. Suvalges per diena tik pyragaiti vaikas nuo to bus tik sveikesnis ir zinos koks skanus pyragaitis kai esi nevalges
Nelabai suprantu, kodėl siūlai man būti su žmogumi, su kuriuo aš nenoriu būti ir su kuriuo bendri tik vaikai? Dėl vaikų ar dėl to, kad jis vis dar sako, jog jam manęs reikia? Tuo labiau, kad mes jau seniai nebe kartu.
Šiuo atveju, nežinau, kokį "reikia" variantą man siūlai.
Šiaip, jei ką... nei vieni santykiai nėra idealūs. Tačiau bet kuri ugnis nekurstoma anksčiau ar vėliau užgęsta.
p.s. Vienam nieko nevalgyti per dieną ir suvalgyti saldų pyragaitį gal ir nieko, kitam gali baigtis acetono pakilimu, vėmimu ir net lašaline.
Nemanau, kad yra teisinga ar sąžininga nors vienu imanomu aspektu ieskot sau pateisinimo ar "atleidimo" forume. Mano akimis tu esi kalta per visus imanomus galus. Tu esi ta mama kuri sugriovė šeima, kuri apgavo savo vyrą, kuri nuvylė (ir dar nuvils) savo vaiku teisėtus lūkesčius. Pradekim ir baikim tuo, kad apgavai savo vaikus. Negerai taip, tiesiog negerai.
Man atleidimo nereikia, jo neieškau. Ieškau sprendimo, galbūt to, ko nematau (tik jau ne gyvenimo vėl kartu). Tai jau praeitas etapas.
Šiaip įdomu, iš ko sprendžiama, kad apgavau vyrą ir sugrioviau šeimą?
Donatas пишет:Stela пишет:Nelabai suprantu, kodėl siūlai man būti su žmogumi, su kuriuo aš nenoriu būti ir su kuriuo bendri tik vaikai? Dėl vaikų ar dėl to, kad jis vis dar sako, jog jam manęs reikia? Tuo labiau, kad mes jau seniai nebe kartu.
Šiuo atveju, nežinau, kokį "reikia" variantą man siūlai.
Šiaip, jei ką... nei vieni santykiai nėra idealūs. Tačiau bet kuri ugnis nekurstoma anksčiau ar vėliau užgęsta.
p.s. Vienam nieko nevalgyti per dieną ir suvalgyti saldų pyragaitį gal ir nieko, kitam gali baigtis acetono pakilimu, vėmimu ir net lašaline.
Nemanau, kad yra teisinga ar sąžininga nors vienu imanomu aspektu ieskot sau pateisinimo ar "atleidimo" forume. Mano akimis tu esi kalta per visus imanomus galus. Tu esi ta mama kuri sugriovė šeima, kuri apgavo savo vyrą, kuri nuvylė (ir dar nuvils) savo vaiku teisėtus lūkesčius. Pradekim ir baikim tuo, kad apgavai savo vaikus. Negerai taip, tiesiog negerai.
Man atleidimo nereikia, jo neieškau. Ieškau sprendimo, galbūt to, ko nematau (tik jau ne gyvenimo vėl kartu). Tai jau praeitas etapas.
Šiaip įdomu, iš ko sprendžiama, kad apgavau vyrą ir sugrioviau šeimą?
Is to, kad skyrybos buvo tavo sprendimas. Skyrybos ir yra šeimos griūtis. Sprendimas logiškas ir sąžiningas yra vienas, paminti savo ego, pamiršti issikalinejimus ir gyventi normalu gyvenimą su vyru, nuo kurio gimdei krūva vaiku. Kitaip gyvent tu neturi teises, betkoks kitoks sprendimas yra neteisingas. Jeigu būdama jauna padarei klaida ir prisigimdei vaiku ne nuo to zmogaus, tai jau tavo problema ir niekas neprivalo už tai mokėti, tik tu viena. Nors tu būdama nesąžininga, mokestį (našta) nuo savęs numetei ir uzmetei ant kitu pečių (kodel jis pas tave turi važinėti? Juk tu ji metei), ir dabar nori ta našta dar susimazint. Nesąžininga per visus kampus. Vyro vietoj as tave truputi rimčiau pasokdinciau, negu, kad meileje per nauja prisipazinciau.
Is to, kad skyrybos buvo tavo sprendimas. Skyrybos ir yra šeimos griūtis. Sprendimas logiškas ir sąžiningas yra vienas, paminti savo ego, pamiršti issikalinejimus ir gyventi normalu gyvenimą su vyru, nuo kurio gimdei krūva vaiku. Kitaip gyvent tu neturi teises, betkoks kitoks sprendimas yra neteisingas. Jeigu būdama jauna padarei klaida ir prisigimdei vaiku ne nuo to zmogaus, tai jau tavo problema ir niekas neprivalo už tai mokėti, tik tu viena. Nors tu būdama nesąžininga, mokestį (našta) nuo savęs numetei ir uzmetei ant kitu pečių (kodel jis pas tave turi važinėti? Juk tu ji metei), ir dabar nori ta našta dar susimazint. Nesąžininga per visus kampus. Vyro vietoj as tave truputi rimčiau pasokdinciau, negu, kad meileje per nauja prisipazinciau.
Niekas juk nesiskiria šiaip sau. Jei būčiau galėjusi gyventi NORMALŲ gyvenimą su tuo vyru, čia nebūčiau rašiusi. O gyventi kartu tikrai nesiruošiu, pasirinkau mažesnę iš dviejų blogybių. Vaikam daug geriau normalūs tėvai, kai dėl pastovių nesutarimų niekas ant jų neišsilieja. Kai jie nebūna nereikalingi, jei susipykta su antrąja puse. Žmogaus kantrybė nėra begalinė. Nejaučiu skirtumo augindama vaikus viena. Net ir su juo, auginau juos viena. Jo pagrindinis įnašas, apkabinti kurį nors ir pabučiuoti, kada jam to norisi. Dabar morališkai lengviau ir niekas neprikiaulina pastoviai aiškindamas, kad ilsisi.
Žinai, dar jei uždirbtų ir pilnai išlaikytų šeimą, tuomet tebūnie, pagyvenčiau, kaip sakai, dėl vaikų ir išlaikyčiau tą pilną šeimą, kad ir kokia ji sukirmijusi bebūtų. Bet kai aš turiu ir dirbti ir vaikus auginti ir dar namie ką nors pati taisyti, nes jis ilsisi, tai kam to reikia. Tikrai nenoriu aiškintis dėl ko išsiskyrėm. Ne pirmas kartas, kai žada man, kad viskas bus kitaip, nebesiklausau ir nebesiklausysiu. Užtenka jau.
Mano tėvai irgi nelabai džiaugiasi, kai vaikų tėtis pas juos atvažiuoja. Nes jis ten įvedinėja savo tvarką ir mano tėvams aiškina ką daryti. Kai pati išgirdau jį kalbant su mano mama kaip su tarnaite, tai jam pasakiau, kad daugiau to nebūtų arba jis bus tiesiog ten nelaukiamas ir negalės atvykti.
Kodėl jums žmonės taip sunku patarti kažką dėl paprasto bendravimo, kodėl iš karto kišat gyvenimą kartu? Aš tiesiog noriu rasti sprendimą dabartiniam bendravimui
Perskaičiau viską. Visiems įtikt neįmanoma, kažkas vistiek nukentės. Dėl apsigyvenimo tavo namuose – mano nuomone, be reikalo prisiimi atsakomybę, jei norės matyt vaikus, važiuos kaip važiavęs ir susiras kur apsistoti. Kitas dalykas, kad tu pati jautiesi saugiau, kai juos nuolat gali matyt ir stebėt, o jis tai jaučia ir puikiai tuo naudojasi.
Taip pat man susidaro nuomone, kad tu labiau mėgaujiesi situacija, negu nuo jos kenti. Yra patenkintas tavo vidinis ego „kokia aš nuostabi, mane vis dar myli“. Vėl gi tik mano asmeninė nuomonė, mažiukas įtarimas, nenori kelt didelių bangų, bijodama prarast finansinę paramą.
Kas dėl blogio, vaikams visada busi blogietė ir kuo daugiau jie bendraus su tėvu, tuo didesne blogiete busi. Jokiu būdu nenoriu pasakyt, kad dabar mažintum susitikimų skaičių, atvirkščiai, turi skatinti bendravimą tarp vaikų ir tėvo ir vaikai tai turi matyti. Kitaip tu žuvus. Vaikai užaugs ir supras tavo apsisprendimą, bet kol supras, turėsi kančiom susimokėt už savo laisvę.
Neteisūs yra tie, kurie teigia, kad autorė TURI gyvent su savo buvusiu iki grabo lentos vien dėl vaikų. Tokioj šeimoj niekas nebus laimingas, nei tėvai, nei vaikai (juolab, jei vienas iš sutuoktinių parazituojantis). Vaikai jaus slogią atmosferą namuose, tėvai bus nei paleisti, nei pakarti.
Mes nežinom visos situacijos, dėl ko iširo santuoka, bet retai dėl to būna kaltas tik vienas iš sutuoktinių. Tad šiai akimirkai nekaltinčiau autorės dėl santuokos sugriovimo.
Apskritai, tokias subtilias temas iš savo asmeninio gyvenimo nekelčiau į viešą erdvę, čia daugiau piktybinių kritikų, kurie dažniausiai, net arti šalia tokios situacijos nebuvę, nei patarėjų.
Patart galėčiau tik vieną – pasiryžk vieną karta sustatyt taškus į vietas, apsispręsk galutinai, ko tu nori ir ko tau reikia. Kitaip visą gyvenimą su juo prasitampysi.
Dar kyla įtarimas, kad kažko bijai ir kažko nepapasakoji. O dėl šio nežinojimo skaitytojai negali tinkamai įvertinti situacijos. Toks jausmas, kad bijai būti viešai nuteista, pasmerkta. Jei taip yra, tokiu atveju iš vis nereiktų viešai kelt jokio klausimo.
Donatas пишет:Is to, kad skyrybos buvo tavo sprendimas. Skyrybos ir yra šeimos griūtis. Sprendimas logiškas ir sąžiningas yra vienas, paminti savo ego, pamiršti issikalinejimus ir gyventi normalu gyvenimą su vyru, nuo kurio gimdei krūva vaiku. Kitaip gyvent tu neturi teises, betkoks kitoks sprendimas yra neteisingas. Jeigu būdama jauna padarei klaida ir prisigimdei vaiku ne nuo to zmogaus, tai jau tavo problema ir niekas neprivalo už tai mokėti, tik tu viena. Nors tu būdama nesąžininga, mokestį (našta) nuo savęs numetei ir uzmetei ant kitu pečių (kodel jis pas tave turi važinėti? Juk tu ji metei), ir dabar nori ta našta dar susimazint. Nesąžininga per visus kampus. Vyro vietoj as tave truputi rimčiau pasokdinciau, negu, kad meileje per nauja prisipazinciau.
Niekas juk nesiskiria šiaip sau. Jei būčiau galėjusi gyventi NORMALŲ gyvenimą su tuo vyru, čia nebūčiau rašiusi. O gyventi kartu tikrai nesiruošiu, pasirinkau mažesnę iš dviejų blogybių. Vaikam daug geriau normalūs tėvai, kai dėl pastovių nesutarimų niekas ant jų neišsilieja. Kai jie nebūna nereikalingi, jei susipykta su antrąja puse. Žmogaus kantrybė nėra begalinė. Nejaučiu skirtumo augindama vaikus viena. Net ir su juo, auginau juos viena. Jo pagrindinis įnašas, apkabinti kurį nors ir pabučiuoti, kada jam to norisi. Dabar morališkai lengviau ir niekas neprikiaulina pastoviai aiškindamas, kad ilsisi.
Žinai, dar jei uždirbtų ir pilnai išlaikytų šeimą, tuomet tebūnie, pagyvenčiau, kaip sakai, dėl vaikų ir išlaikyčiau tą pilną šeimą, kad ir kokia ji sukirmijusi bebūtų. Bet kai aš turiu ir dirbti ir vaikus auginti ir dar namie ką nors pati taisyti, nes jis ilsisi, tai kam to reikia. Tikrai nenoriu aiškintis dėl ko išsiskyrėm. Ne pirmas kartas, kai žada man, kad viskas bus kitaip, nebesiklausau ir nebesiklausysiu. Užtenka jau.
Mano tėvai irgi nelabai džiaugiasi, kai vaikų tėtis pas juos atvažiuoja. Nes jis ten įvedinėja savo tvarką ir mano tėvams aiškina ką daryti. Kai pati išgirdau jį kalbant su mano mama kaip su tarnaite, tai jam pasakiau, kad daugiau to nebūtų arba jis bus tiesiog ten nelaukiamas ir negalės atvykti.
Kodėl jums žmonės taip sunku patarti kažką dėl paprasto bendravimo, kodėl iš karto kišat gyvenimą kartu? Aš tiesiog noriu rasti sprendimą dabartiniam bendravimui
Vat apie viską sita turėjai galvot pries gimdydama, o ne po. Patarimo nera ir nebus. Už klaidas reikia mokėt. Klaida ne vaikai, o zmogus nuo kurio juos gimdei. Dabar mokek savo kančia. Jis turi teise juos matyt kada nori, o burnos jam neuzkisi, tad teks klausytis jo sapalioniu. Stiprybes.
Prasom, kad perskaitem , bet... nepamaciau cia tokios problemos, kuri tave verstu kazka is naujo spresti, kuom konkreciu atveju galetume pasidalinti su tavim savo patirtimi ar patarimais, bentjau ? Tiesiog norejai pasipasakoti?
O man visa šita istorija atrodo tikrai ne iki galo papasakota, galbūt net esmė nutylėta. Yra mylintis vyras, kuris myli vaikus, bet jis kažkuo taip atstumia, kad net matyt nenori...Tik svajok apie tokį..... Ne taip čia kažkas, oi, ne taip... Šiaip jau tokioje istorijoje reikėtų ir antrą pusę išklausyt, bet tai šiuo atveju neįmanoma (kaip suprantu).
Kaip neturinti (bet vis dar besivilianti turėt) savų vaikų, turbūt nelabai galėčiau patarinėt, bet... Na bent jau mano akimis protingiausia būtų daryt taip: leidi vaikams su juo susitikinėt, pati nedalyvauji. Taip, jis turi apsistot ne pas tave. Bet jei vis dėlto ir pas tave, tau tikrai nėra reikalo bėgt iš namų - juk tai TAVO namai, jis ten tik svečias. Na aš niekaip nesuprantu, kas turėjo nutikt, kad nebegalėtum net jo buvimo šalia pakęst. O dėl vaikų bijot nematau jokio reikalo. Sakai, įskaudins, dar ką negero padarys? Tai betgi kad rašai, jog jis juos myli. Mylintis tėvas vaikų neturėtų skriaust. Susipyksta? Sakyčiau, natūralu. Pliaukštelės per sėdimąją? Na ir kas? Be to, kaip supratau, tai ir vaikai tėtį myli. Pasipyks - ir vėl mylės. O išvis neleist susitikinėt būtų pernelyg žiauru ir jo, ir vaikų atžvilgiu. Ir tuo nepelnytum vaikų meilės. O neapykantos - tai jau tikrai. Vaikai ne kvailiai - atsirinks, kas ir kaip. O dabar kaip ir nematau problemos - jie turi ir tėtį, ir mamą, tik niekaip nesupranta, kodėl mamai tėtis toks bjaurus.
Nežinau, ar reikėjo tau išvis pasakotis, jei toli gražu ne viską nori pasakot. Dalis nuslėptos (turbūt tau nepatogios) tiesos - ir paveikslas atrodo ir nepilnas, ir iškreiptas. jei turi ką slėpt - gal geriau neatviraut tik iš dalies, nes bus taip, kaip yra dabar - mes bejėgiai ką nors protingo patart.
Rūta, atstumia būtent tuo, kad kaskart atvažiavęs, nori būti su manimi, vaikai antroj eilėj. Kaskart sako, kad myli, kaskart klausia ar gali pabučiuot, ar apkabinti. Tai tęsiasi visą dieną, kiekvieną dieną, kol jis yra. Net miegoti ramiai negaliu, nes ateina "pasišnekėti".
Čia kaip Donatas sakė, kad kalbėti jam neuždrausi... na neuždrausi, bet kažkiek pagarbos gal reikia?
Būtent toks jo elgesys mane slegia be galo ir man tiesiog kančia, kai jis atvažiuoja pas vaikus. Ne todėl, kad aš jo nekęsčiau ir nenorėčiau, kad bendrautų su vaikais. Noriu, kad bendrautų su vaikais, bet paliktų mane ramybėje. Kai jis atvažiuoja, man norisi tik pabėgti iš namų ir ten nebūti. ir grįžti tik prieš jam išvažiuojant.
Bėgti iš savo namų - ne išeitis. Bendrauti jie privalo. Kur man dingti, aš nežinau. Esu sakius, kaip jaučiuosi jau ne kartą ir tai nepadeda.
O man ne DZYN čia rašė, jog mano ego lyg ir patenkintas. Jau tikrai pasijuokiu iš viso to (juokas pro ašaras, toks isteriškas juokas iš proto besikraustančio žmogaus), nes nebežinau ko griebtis. Kai pradėjau temą, tai tikrai jaučiausi lyg su akmeniu ant kaklo. O be to, sudėtinga yra nupasakoti problemą, kai ta problema yra tavo vaikų tėvas pastoviai kalbantis apie meilę, ilgesį, norintis būti kartu... norintis tave apkabinti kas penkias minutes... gal tikrai kažkam juokinga ar net ne problema. Tačiau man nuo to bloga, tiesiog negera ir aš nieko daugiau nenoriu, kad tik jo vizitas kuo greičiau baigtųsi.
Bangų nenoriu kelti labiau ne dėl finansinės pusės, o dėl vaikų. Jei jis gyventų netoliese, galėčiau įteikti jam vaikus ir tegu būnasi visi be manęs. Tuomet bangų kėlimas niekaip neatsilieptų vaikams. O dabar, kai būna po mano stogu, tai mažiausiai reikia nesutarimų.
Diskusijų forumas → Klausimai, Patarimai Ir Kitos Temos → Pažvelkit kitomis akimis