Daznai, kai mane aptinka mintys del skiriancio atstumo, pagalvoju, kad gimiau augau ir kabinaus i gyvenima viena. Aisku buvo tevai, draugai, bet iki tol kol neturejau vaikino taip pat gyvenau. Dabar kai ji turiu jauciuos laimingesne. Negalime matytis daznai, nes tam dar nera galimybes. Bet manau, jei iveiksim laiko isbandyma, sulauksime to laiko kai nuolat busime kartu. Budama atskirai galiu daug apgalvoti, daugiau laiko skirti draugams, mokslams, darbams, pomegiams. Kai kazka ydomaus veikiu man pavyksta isvengti del atstumo kylanciu pykciu. Manau, kad atstumas puikiai isbando ir vaikino meile tau. Pamatai kiek demesio skiria tau, ar jaucia pavyda, ar pasitiki, ar papasakoja ispudzius, ar nemeluoja. Atstumas suteikia didesniu galimybiu nusideti, susirasti kita vaikina ar mergina, arba tiesiog isduoti savo drauga ar drauge. Taciau manau, jei zmones vienas kita myles sugebes atsilaikyti pagundoms. O jei draugas neatsilaikys vistiek anksciau ar veliau tai isaiskes. Manau, kad atstumas nera didele beda, jei vaikinas bus zadetas bus kaip padetas