[Закрыто] Laimingiausia - katalikiška santuoka! (Страница 5 из 7)

Zinai Linai, skaitai ir nematai kas parasyta. Sakai as „privacia“ religija susikuriu?.. Kai tikrai ne vienam poste sakiau kad religija zmones susikure ir butent religija yra netikes ir nereikalingas dalykas. Kai sakiau kad mano manymu religija ir Dievas beveik nesusije dalykai. Arba neskaitei nieko, arba nesugebi suvokti to kas parasyta ir as tik be reikalo laika gaistu, nes vis tiek neisigilini ir nesuvoki nieko, ka rasau.. Gaila.
Is to kaip apibudinai mela aiskiai matosi, kad tavo suvokimu melas yra viskas, kas priestarauja krikscionybei. Tai taip iseina kad ka as besakyciau, jei tai bus skirtinga nuo tavo isitikinimu ir nuomones, tai bus melas. Mm kaip ismintinga.
Apie santyki su Dievu. Nesakiau, kad neimanoma uzmegzti isorinio rysio su Dievu. Tiesiog sakiau, kad nematau kodel Dievas turetu noreti, kad jam kazka raportuotum tikslingomis mintimis jeigu jis turetu suvokti tavo troskimus, siekius ir jausmus daug gilesniame samones lygyje negu zodziais suformuluotos mintys.
Taip, manau, kad katalikai isgalvojo savo religija. Kaip ir bet kuri kita religija su visom savo apeigom, tiesom, sventyklom buvo isgalvota zmoniu. Sakai, kad Jezus isteige Baznycia, jis moke visko, kuo dabar remiasi katalikybe. Prasau nepriestarauk, nes tikrai neirodysi kad Jezus buvo Dievo sunus. O cia, kaip jau sakiau, kiekvieno reikalas ar tiketi tuo, ar ne. Taip, jis egzistavo, kaip istorine asmenybe. Kita – speliones.
Ir kas cia per „kiekvienas gali SUSIKURTI Dieva“?... Na jei tu taip manai, tai tiek to. Gal tau atrodo normalu, kad Dievu pasaulyje butu begalybe. Gal tu manai kad Alachas (ar bet kokios kitos religijos dievas) yra kita butybe nei kataliku Dievas. Jei taip, tada man truksta zodziu=) O isivaizduoti Dieva kiekvienas tikrai savaip gali, nes jis nematomas, bent jau ne akimis. Todel koki paveiksla susikuri, toki ir turi. Tik esme vis tiek lieka ta pati – geris ir meile.
Jei tau gaila savo laiko ar jei manai, kad neverta su manim diskutuoti, vien del to, kad nesugebesi manes „atversti“ i tikraja religija (ar kaip ten jus issireiskiat), tai gali taip ir pasakyti, o ne kaltinti mane melu, pavirsutiniskumu, neisprusimu ir terminologijos nezinojimu. Remiuosi ne vien „isore“ kaip tu sakai, remiuosi savo patirtimi, per mokyklos metus i galva kaltom per prievarta katalikiskom tiesom, buvusios tikybos mokytojos asmenybe, misiom, kuriose esu dalyvavusi, maldom, kurias esu skaiciusi, jusu apeigom, su kuriom esu susipazinusi. Aisku nestudijavau teologijos ir tikrai nesiruosiu to daryti, gal kazkada pasidomesiu siek tiek giliau pasaulio religijom, vien is smalsumo, bet tikrai ne daugiau. Kiek metu tu jau tikintis esi? Kiek metu giliniesi i katalikybes esme? As niekada negalesiu lygintis su tavimi katalikybes ismanymu, nes as paprasciausiai net nesiruosiu to studijuoti, todel jei nori mane sumenkinti vien tuo, kad nezinau daugelio terminu, budingu butent jusu religijai, pamastyk ar daug zinai pavyzdziui islamo terminu. O man katalikybe beveik tas pat kaip tau bet kokia kita religija, todel jei remsiesi vien mano neismanymu jusu terminologijoj, prasom, nebesigincysiu, nes tikrai nematau prasmes mokytis zodyno, kuris man nereikalingas ir neidomus.
Galiausiai, kad ir kiek stengiuosi, nesugebu rasti tavo postuose nei vieno atsakymo i man rupimus klausimus (net jei jie tau ziauriai kvaili atrodo, man jie yra svarbus ir idomus). Kai paklausiau, kodel kataliku isitikinimu Dievas gali noreti kad jo kuriniai nuo pat gimimo nesiotu nuodemes zyme, tavo atsakymas buvo „žmogus paveldi gimtąją nuodėmę, kurią naikina Krikšto sakramentas”. Sita as zinau. Bet tai i mano klausima neatsako. Esme buvo, kodel manai, kad Dievas to noretu?.. Nes mano manymu cia yra tik vienas is religijos (t.y. ja sukurusiu zmoniu) ismislu. Kodel manai, Dievas nori kad per misias zmones mustusi i krutine, sakydami „as kaltas, kaltas“? Kodel jis nori kad jo kuriniai save zemintu? Atsakymo i klausima kodel jus katalikai isitikine, kad Dievas nori, jog zmones ji garbintu ir slovintu irgi negavau. Noriu isgirsti Tavo atsakymus. Tavo, o ne „Baznycia teigia“ arba „pagal Sv Rasta“. Jei sugebesi i juos atsakyti, aciu. Jei vel tapsi citatu siena, tada aciu, nereikia, nematau prasmes toliau diskutuoti, jei negaliu isgirsti Tavo minciu, jei negaliu gauti Tavo atsakymu i klausimus, gaunasi tas pats kas diskutuoti sau atsisedus su Biblija. Jei noreciau padiskutuoti vienumoj su Biblija, i foruma nelisciau. Tu gyvas zmogus, todel ir atsakymu tavo tikiuosi kaip gyvo zmogaus, ne kaip knygos.

Aleksandrai, as jau senai pasidaviau. Kiekvienam savo - kitu tiesu neirodysi.

omg ;D norėjau pasisakyti )) tačiau sveikatos neturiu tiek skaityti )) permečiau viena akim )) na, tema žinoma išsirutuliojo apie tai, ar yra dievas ar ne )) o ne apie laimingiausią katalikišką santuoką na, iš tikro nesutikčiau )) religija - taip pat žmogaus pasirinkimas. žmonių tarpusavio santykių tikrai nekeičia santuoka bažnyčioje. juk vestuvės - didelis tūsas, kurį surengia du mylintys vienas kitą žmonės. reikia į tokius dalykus paprasčiau žiūrėti. Naujus metus mes irgi švenčiame. tai šventė, kad ateina naujieji metai. Santuoka - šventė naujo dviejų žmonių gyvenimo. gal nusišnekėjau, nekarkit labai. religija ne mano sritis. Meilė - dalykas rimtas (kaip kažkieno avatare parašyta). Santuoka taipogi labai svarbus žingsnis. tačiau tikrai negalima sakyti, kad katalikiškas gyvenimas - pats laimingiausias ) mano kaimynai gyvena kartu jau 8 metus, iš jų susituokę 5. ir hmm.. meilės įžadus reikia duoti NE prieš dievą, ne prieš kaimynus, mamą, tėtį ir visus draugus ar gimines.. o reikia juos duoti prieš SAVO IŠRINKTAJĮ... pamąstykit apie tai, jūs dievo garbintojai ir puoselėtojai... ne prieš dievą mes turime būtų geri ir sąžiningi, o prieš save...

Vytautai, labai šviesiai, rišliai ir teisingai mąstai.

Auste, tavo pasakymas, kad su manim bendraujant tas pats, kaip skaityti ir mąstyti su Biblija, yra man didelis pagyrimas, kad rašau ne veltui ir ne melą.
Kodėl Dievas kaip tau atrodo „žemina“ savo kūrinį leisdamas muštis į krūtinę išpažįstant, kad yra kaltas?
Kai pradžioje žmogus buvo rojuje, jam nereikėjo atgailoti. Tačiau žmogus piktojo sugundytas nusidėjo. Jis panoro ir patikėjo, kad bus kaip „dievas“. Visi poreikiai prieš nuopuolį buvo patenkinti, tačiau po nuopuolio žmogaus dvasia trokšta laisvės, pažinimo..., o kūnas riboja galias ir nyksta. Žmogus kaip asmuo yra vientisas tik kartu su kūnu ir dvasine siela. Jei žmogus pasiduoda netvarkingiems norams kūnui pataikauti per jusles. Tada nepaisant sąžinės ir proto mėgavimasis malonumais ir mirties kultūros griaunančiais darbais yra daromas blogis sau ir kitiems. Kadangi yra tiesa, kad žmogus be Dievo niekada negalės išlikti teisus ir geras siekiantis šventumo aukštumų, todėl dėl nuolatinio tobulumo ir nepriekaištingumo yra reikalinga vis grįžti į teisumo būklę nuteisinimu per atgailą. Jis kaip parkritęs susipurvinęs vaikas pakeliamas Dievo pastatomas ant kojų ir nuvalius purvą vėl gali žengti į priekį – atverčiant naują savo istorijos baltą puslapį, į kurį galima vėl rašyti gyvenimą pagal tikėjimą – gerais darbais. Kad mes būtume tobuli – tik geri, mylintys ir teisūs Dievo akyse, prieš tai turime už daromą, palaikomą ir toleruojamą blogį atgailoti. Neturėtume asmeninės nuodėmės nereikėtų muštis į krūtinę!
Kas bus vertas Dangaus Karalystės Dievo artumoje, jau nereikės šluostyti skausmo ašarų ir kentėti, nes nebus jau nusidedama – tikinčių žmonių siela ir naujas prikeltas kūnas bus amžini ir tobuli.

Niu ir aš čia įsiterpsiu, viską perskaičiau, kilo daug minčių, tik gaila, kad visų jų čia negalėsiu išdėstyti. Visų pirma palaikau Austės ir Doros pusę, bet nepeiksiu ir Vytauto ar Lino. Tuoj paaiškinsiu kodėl.
Taigi, kaip aš suprantu Dievą? Man tai tėra tik vilties forma. Žmonės, atsidūrę nelaimėj, silpni, valios neturintys patys atsistoti, ieško pagalbos, ir ieško jos ten, kur mums atrodo nerealu, nežemiška. Kodėl taip yra? -> dėl to kad tie žmonės net nesitiki, kad jiems gali padėt kas kita. Jie tiki į kažką tokio, antgamtinio. Bet kyla klausimas, kaip galima tikėti į kažką kas nematomo? Taigi, kitas etapas -> kuriamas Dievo ir jo sūnaus Jėzaus įvaizdis. Sutikim tai arčiau realybės, atsiranda žmogaus forma, ir teorija tampa labiau suprantamesnė. Tada klausimas Linui ir Vytautui: kada įtikėjot į Dievą? Kada buvo sunku? Kada nusivylėt gyvenimo prasmingumu? Manau įtikima,  tik silpnumo vedami.
Remiatės Biblija? Puiku, bet man ši knyga tėra Knygų Knyga, kurioje kalbama apie pirminius dalykus, - dalykus, kurie turėjo būti pasakyti, kad žmogaus gyvenimas taptų prasmingas, ir kad jie buvo pasakyti taip, jog atvėrė komentatoriams pačius gelmės matmenis. Šios Biblijos veikėjų esamybė, toji etinė pilnatvė ir paslaptingos jos egzegezės galimybės tik ženklina transcendenciją.
Linai, sakai studijavai filosofiją ir teologiją, tik nelabai įtikinai, kadangi turėtum žinoti, jog filosofija remiasi tokiom pačiom vertybėm, gyvenimo požiūriu iš tam tikros pusės, tačiau ten Dievo nėra, kaip visa to pagrindo. Taigi į ką tikėt? O juk ir ten ir ten tapačios mintys dėstomos.
Pati netikiu Dievo esamybę, tačiau ir nepeikiu tikinčiuosius. Jei jiems taip lengviau gyventi tebūnie. Jei tik tada galit patikėt savo jėgomis, jei tik Dievo vedami galit pasirinkti dorą kelią, tai nematau kliūties. Tačiau nepirškit taip savo tiesų tiems, kurių mąstymas ir supratimas kitoks.
Kartą gavau lankstinuką, kuriame propaguojama įtikėt į Dievą. Paskaičiau ir pakraupau, tikrąja to žodžio prasme. Duosiu pavyzdį vienos minties: remdamiesi vienu iš Dievo įsakymų „Mylėk tik vieną Dievą“, ten sakoma, kad jeigu myli mamą ar tėvą labiau nei Dievą, tai tu esi nevertas Dievo palankumo. Nes tada mama ar tėvas, ar kitas žmogus stos su Dievu į gretas, o to negali būti, nes pasak įsakymo turi būt tik vienintelis Dievas. Ir kur gi prasmė? Pačioj Biblijoj meilė yra kaip vertybė, o išeina, kad jei kažką myli labiau nei Dievą tai jau nuodėmė? Kur tiesa? Kitas teiginys buvo, kad turi pasikliauti tik vienu Dievu, ir pats negali išbristi iš savo rūpesčių, sunkumų. Db atsakykit, man smalsaujančiai: ar jei pati nieko neveikdama, be jokių pastangų, tik stipriai tikėdama į Dievą, galiu būt soti, pasirūpinti savimi, pasiekt to ko noriu tik karštai mylėdama jį? Nes, pasak lankstinuko, turi tik tikėt, atsiduot Dievui ir viskas bus padaryta, viskas išsispręs tavo naudai.
Dar vienas aspektas – Tiesa, tai aksioma, kuri turi būti neginčijama. Jūs tiesą pateikiat, kaip Dievo esamybę ir viską, kas su juo susiję. Bet štai jums prieštara -> yra įrodyta, kad pasaulis susikūrė tik tam tikromis sąlygomis, o tai svari prieštara, kad jį sukūrė ne Dievas. Tad sakykit, kaip galima teigti tokią tiesą, kai vienur atrodo lyg ir teisinga, o kai kuriuose atvejuose patys ginčytumėtės jų teisingumu. Kaip sakiau, juk tiesa neturi būti ginčytina.
Ir pasikartosiu, tikėjimas tai tik gyvenimo variklis, tai tik kažkokia parama tiems, kurie yra silpni, nepasitiki savo jėgomis. Argi nelengviau gyventi, kai pateikiami paprasti ir suprantami atsakymai į rūpimus klausimus, kai nereikia sau sukti galvos kodėl taip, o ne kitaip? Pasiskaitai Bibliją ir ramus. Ar neįžvelgiat čia ironijos?
Pagaliau, kas bus jei genetikos mokslininkus taip pat Dievais vadinsim? Juk jie taip pat gali sukurti gyvybę tik iš DNR ir mažo embriono, kad ir pelės, kuriame ši informacija modifikuosis (kaip neseniai buvo „grąžintas“ į gyvenimą Tasmanijos tigras, kuris paskutinis mirė 1936 metais). Mokslininkai taip pat gali sukurti ir žmogų, tik kad įstatymai to neleidžia. Tai kaip manot? Nemanau, kad db juos vertėtų garbinti.

Tarkim yra taip Vytautai kaip sakai. Pasirinkai tuos klausimus, į kuriuos sugebėjai atsakyti laikydamasis savo. Tačiau sakyk, ar pasitiki savo jėgomis? Ar galėtum ką nuveikt Dievo neprižiūrimas? Kada įtikėjai į Dievą? Kokios tuomet buvo tavo būsenos? Ir dar vienas klausimėlis, kodėl yra tiek ginčų dėl Dievo esamybės? Juk jei tai tiesa, nekiltų jokių klausimų, juk dėl mokslo nieks nesiginčija kai įrodo. O čia net pagrįsto įrodymo nieks nepateikia.
Na o dėl avytės Doli, kaip sakai, tiesa nieko nežinau, bet galiu pateikti svarų argumentą paprieštaravimui. Sakai, kad tik Dievas gali sukurt tobulą būtybę, kad žmogus to negali, o db klausyk, kaip dėl žmonių? Jie taip pat Dievo kūriniai, pasak religijos, bet taip pat aiškinama, kad nėra tobuli, šiais laikais ir motinos gali nužudyt savo vaikus -> štai ir vėl prieštara tavo samprotavimams. Tad negali teigti, kad Dievas kuria tik tobulus. O iš to peršasi išvada, kad jei Dievas nekuria tobulas, tai ir žmonės kartais sukurdami netobulas būtybes vos ne tapatūs Dievui. Ir kur gi prasmė?
Na ir dar, kas dėl filosofijos? kodėl jos nelaikot gyvenimo pradu? juk ji beveik neprieštarauja vioms Biblijos vertybėms, tik skirtumas tas, kad ten neegzistuoja Dievas. Jei patikėjot Dievu, vien dėl jo dorybės ir panašiai, tai kodėl negalit patikėt į filosofijos keliamus klausimus ir Dievo nesamybę?Juk ten lygiai tokios pačios dorybės.
P.S. labai prašyčiau atsakyt į visus klausimus.

Aurtelija, as tikiu i dieva ir tikrai nesu nusivyles gyvenimu, pasitikiu savo jegomis... gyvenime tikrai sekasi, tiek su finansais, tiek su merginom ir butent del situ priezasciu as dazniausiai nusidedu... nes pinigus galima svaistyti nuodemingiem ir savanaudishkiem tikslam... daznai buna sunku atstumti mergina kai ji "kariasi" ant kaklo... tikriausiai butent tai dievas ir turejo omenyje sakydamas, kad lengviau kupranugariui pralysti pro rakto skylute nei turtingam papulti i roju... cia daugiau butu klausimas Linui, buciau dekingas jei pasidalintum savo ishmintimi

Dievas niekada nėra vien tik vilties forma. Aurelija turi ribotą ir todėl klaidingą Dievo įvaizdį. Pirmiausiai Save apreiškęs Dievas yra sakęs, jog yra Visagalis, Visažinis... Jis, kaip Vytautas teisingai pastebėjo, būdamas Dvasia yra kiekvienoje vietoje, bet visą kūriniją pranoksta yra nuo jos nepriklausomas, autonomiškas. Jis iš nieko sukūręs visatą, ją ne tik pradėjo, bet ir palaiko ir nuves į galutinį tikslą pagal Savo norą. Taigi Dievas sukūręs gamtą jos dėsnius yra pajėgus įsiterpti ir pakeisti bet ką. Dievas, kaip žadėjo, pagailėjo nupuolusių žmonių ir siuntė Savo Sūnų tikrą Dievą ir tikrą Žmogų ne tik silpnųjų gelbėti, bet ir kiekvieno, kuris myli, Jį pripažįsta Viešpačiu ir tikisi Išganymo.

Įtikėjau tada kai žmonės negalėjo pagelbėti, o Dievas parodė savo gailestingumą ir prisiminė mano vargingumą. Jis mane pakėlė iš klaidos ir atskleidė laimingą perspektyvą. Iš dėkingumo įsitraukiau į Bažnyčios gyvenimą ir su džiaugsmu einu Jo keliais būdamas Viešpaties mokiniu. Mano atsivertimo knyga vienuolio Lellote „Gyvenimo problemos sprendimas“. Jis labai prisidėjo prie teisingų ir išmintingų įžvalgų.

Filosofija yra teologijos tarnaitė. Man gudrūs trumparegiški išvedžiojimai ir ribotumai nėra filosofų išmintis, nors jie save ir vadina filosofais. Vertinu „meilę išminčiai“ kurie atskleidžia žmogaus dvasines galias ir jas palydi prie būtybių Šaltinio – Dievo, kaip grynosios Būties. Taigi prie teologijos.

Teisinga, prasminga ir išmintinga susidaryti nekintančią vertybių hierarchiją. Didysis įsakymas byloja: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visu protu, visomis jėgomis, visa siela, o savo artimą kaip save patį“ Tėvai tegalėjo įsitraukti į žmogaus kūrimo procesą kūniškai, tačiau tiesiogiai dvasinę sielą kuria Dievas, todėl jei garbiname ir mylime Dievą labiau nei artimuosius ir save patį, tada esame teisūs ir galime išreikšti dėkingumą Dievui už visas dovanas taip pat per tėvus, sutuoktinius, vaikus ir kt. Tikinčiajam pasiaukojanti dvasinė Meilė yra gyvenimo norma, kas myli įvykdo visus įsakymus ir gražiausiai atskleidžia žmogaus veidą panašų į Jėzaus.

Nenorėjau, bet parašiau tau piktas žmogau:

Dievas prileidžia skausmą, kančią ir mirtį, bet nėra jos priežastis. Yra patarlė: Tėvai valgė rūgščias uogas, o vaikams dantys atšipo. Dabar ir pati Austė nesugebėtų atsiplėšti nuo mirtį įtakojusios sekuliariosios vakarietiškos kultūros ir pamėginti viską sudėlioti į savo vietas. Kai žmonėms nekaltiems buvo siūloma geriausia draugystė su Dievu, tada prireikė nuo Dievo nusisukti, o kad vaikai auklėjami bedieviškoje aplinkoje, tada jau Dievas kaltas? Kiekvienam Dievas duoda pasirinkti, o jei jau „nekaltas“ panorėsi ir be Dievo tapti, tai įrodyk savo teisumą prieš Dievą? Deja, tokių neatsiras! Gali panele maištauti, bet visas pyktis kilęs iš tavęs į tave ir sugrįš. Kaip gerai, kad Dievas nematomas – numirtum iš gėdos.

Dievas yra Meilė. O tau kniedi suplakus į krūvą prieštaras primesti Dievui? Jis net leidžia iki mirties pasirinkti žmogui už Gėrį ar Blogį. Šiandien per TV mačiau kaip patėvis sumušė kūdikį, o motina prie ligonėlio ne ašaras šluostė bet iš baimės su ironiška šypsena patėvį teisino. Ar taip Dievas daro? Niekada tokiai kritikei kaip tu nerašiau. Kad ir kiek maištausi, bet absurdiško atsakymo negausi, klausimai parodo tavo ydingus polinkius, todėl tavo emocijos veidrodyje, gali jį sudaužyti, bet nuosavos fizionomijos nepaslėpsi.

Dievas yra Vienas. Kitos religijos artės prie tikrojo Dievo sampratos, jei išliks atviros būdingai Dievo Išminčiai, Tobulumui, Kilnumui, žodžiu visam Bažnyčios mokymui. Dialogu geranoriškos, nuoširdžios ir pranašiausios Tiesos apie Dievą gali padėti priartėti prie Trejybės Asmenų vieningajam Vienam Dievui tepriklausančių. Pirma susivienyti turi krikščionys.

Lyginti gyvūną su žmogumi ir mylėti bet ką kūrinijoje nėra teisinga. Yra hierarchija. Pirmiausiai turime deramą dėmesį ir pareigą liudyti gėrį savo artimųjų aplinkoje. Žinoma dėmesys ir geranoriška pagalba tebūna kiekvienam žmogui, bet žmonai, vaikui tėvui turi išlikti intensyvesnė, juos Dievas įpareigoja labiau mylėti.

Filosofija ir teologija nėra senos, tačiau Šv. Rašto ir mąstytojų raštų užuomazgos ir žodinis kraitis gali siekti labai tolimus laikus. Tarnaitė yra pasakyta ta prasme, kad jei išminties per metafiziką ieškoma tiksliai, tai neišvengiamai pasiekiamas Absoliutas ir  grynoji Būtis – Dievas, apie kurio apreiškimą ir apvaizdą atsako religija, teologija.