Re: Ko nedarytumet del vyru?
O vyrai tai išvis galėtų patylėti Ar jiems gimdyt? Ar jiems augint? Ar jiems gyvent su pasekmėmis po gimdymo? Žiauriausia yra tai, kad visi žino, ko tau reikia gyvenime.
Man yra VISKAS žirgai. Jokie vaikai, to neatstos gyvenime. O jums visiems yra priešingai. Taip kad esame lygūs ir neturime teisės vieni kitų už tai pjaut.
Vaikai=skyrybos ir daug ašarų bei skausmo.
Mano išrinktasis beveik suvokt pradėjo, kad vaikai ne iš dangaus krenta, o šiek tiek sudėtingesniu keliu atsiranda. Ir tikiuosi, kad jam "daeis" iki galo visa tai, nes tokie jo norai verčia galvoti, kad tas žmogus, kurį beprotiškai myliu, nori mano skausmo ir kančių, bet nieko man nejaučia, jam tik vaikų reikia, kurių net išlaikyt nesugebės Vaikas, tai kaip kažkokia prievolė atrodo. Man čia tik atgyvenęs požiūris į viską. Juk galima save ir kitaip įprasmint.
Mylit vaikus, tai valio. Džiaukitės tuo ir gyvenkit dėl jų. Be mano vaikų žmonija neišnyks, tai kam taip aukotis? Kiekvienas žmogus yra kažkuo unikalus. Gal man lemta kažką prasmingesnio pasiekti. Laikas viską parodys.
Prašau Jūsų, būkite tolerantiški, nes aš taip pat tokia esu ir nebruku Jums savo požiūrio į gyvenimą "KITAIP NEGALIMA, GYVENKIT TAIP, KAIP AŠ" manau panašiai tai skambėtų.