Mano pačios ūgis- 184cm. Retai kada sutinku vyrą, aukštesnį už mane, kartais mano ūgio, ir labai dažnai- mažesnius. Ir žinot ką, arba jie bijo šalia manęs atsistot, arba bando TYČIOTIS iš manęs dėl mano aukšto ūgio. Net ir mano tėvas, būdamas maždaug 175cm, buvo "išdėjęs" mane dėl mano noro vaikščioti su aukštakulniais. Tokie maži dažnai bando kompensuoti savo buvimą žemesniu už moterį ją pašiepdami, sumenkindami, dažnai iškeldami save ir kokią nors savo savybę aukščiau- va, pažiūrėkit, koks aš raumeningas ir sturiu daugiau jėgos už aukštą vyrą, - va, pažiūrėkit, koks aš protingas ir koks mano išsilavinimas, ir taip toliau. Ir ilgą laiką maniau, kad galėčiau būti su vaikinu, žemesniu už mane (nes esu jautus bent jau simpatiją keliems žemesniems vaikinams), bet nuomonė kažkaip pasikeitė. Visų pirma, nesinori, kad vaikinas jaustųsi nepilnavertis (neabsoliutinu, bet kartais tai jaučiu jau vien jam stovint šalia manęs), antra, pačiai būtų nepatogu- apsikabinti, susikibti už rankų, bučiuotis ir pan. Tikrai nesinori ir man jaustis milžinei, nei virš jo galvos žiūrėt; noriu bent jau į vaikino akis žiūrėt galvos nepalenkdama. Ir nors kažkada sakiau, kad aukšti vyrai man nepatinka, dabar tik šalia jų jaučiuosi visiškai patogiai. Ir nesvarbi man to vyro fizinė jėga.
Ir galiu bent jau iš savosios pusės tikrai pripažint- aukšti tikrai rečiau būna pikti nei žemaūgiai. Nu tai kaip nepykt, kai mažas esi ir kompleksuoji (netaikau visiems, dievaži)