Eglė wrote:Ir už, ir prieš. Už - dėl jau išvardintų dalykų, tačiau iškart ir kertasi viskas. Kodėl tiek primityvumo atsirado? Kančia-malonumas, kaip geras jausmas ir blogas jausmas..visi yra patiriami gyvenime. Tai jei jau sergi, nepakyli iš lovos, tai vis tiek yra tavo gyvenimo dalis. Psichiškai sveikas žmogus niekada nenorės mirti, nes 'gyventi' užprogramuota jo galvoje. O kai atsiduri lovoj, gali pradėti kliedėti, kaip kažkas jau minėjo, užpuola depresija.
Tai aš galvoju, jog kiekvienas turim iškęsti savo gyvenimą iki galo. Su viskuo, kas nutinka.
Sita pati pakartotum sau, jeigu kare pamatytum, kaip lauk krinta tavo viduriai, o tu tiesiog nebeturi rankų, kad juos susirinkt? O pasirodo, gydytojai tave išgelbėja. Pasodina i vežimėlį, su dviem maisiukais. I viena shiki, i kita myzi. Kadangi tavo gerkle sumaitota, kalbėt galimybes neturi. Todėl kaskart apsishikus (tustinimosi nekontroliuoji), tu pradedi garsiai trepsėti, pvz prekybos centre ir skleisti pasauliui nesuvokiamus garsus, bandydama atkreipt i save dėmesį, savo mylimo sūnaus, kuris tuo metu valgo. Paima savo gardu maistą, išmeta i siuksliadeze ir veža tave i tualetą, reikia pakeist maisiukus. Naktim jis taipogi nemiega, nes bijo dėl taves, po kurio laiko, dėl pastovios nemigos ir streso, jis lygioj vietoj susipyksta su sheima, išsiskiria. Trys tavo anūkai auga be tėviškos rankos (jis nebegali auklėt savo vaiku, nes neturi tam fiziskai laiko ir nervu). Geria vaistus panašiais kiekiais kaip ir tu.
Dabar paziurek i veidrodį ir pasakyk: taip! Rinkčiausi tokį savo gyvenimą ir tokį savo vaiku, bei anūku gyvenimą, bet tik ne eutanazija.