Iš vyro prigimties žiūrint ir lyginant moters ir vyro prigimtį, tie žodžiai nėra neprasmingi. Bet suprantant, kad yra taip, kaip yra, problemos tame nėra. Nes ar yra prasmė rėkti ir pykti ant medžio dėl to, kad jis - medis, o tu - ne, ir kad jis neina taip, kaip eini tu.
Faktas, kad moteris iš prigimties orientuota į tai, ką vyras turi, o vyras iš prigimties orientuotas ne į tai, ką turi moteris, o į pačią moterį.
Šitas skirtumas gali plėšti vyro smegenis, nes vyrui reikia, kad mylėtų jį, kaip žmogų, kaip myli jis - nesusietai su turimais pinigais ir daiktais, o pas moterį taip nėra. Moteris ima mylėti tą vyrą, kuris turi.
Dėl to šis lygiavertės vyro meilės poreikis santykyje su moterimi lieka nepatenkintas, nes moteris myli vyrą ne tiesiogiai, o per jo turimus dalykus, ir vyrui tai gali būti (ir yra) skaudu.
Bet tuo pat metu ir nėra kur nuo to pabėgti, nes prigimtis reikalauja poruotis toliau, o tai neišvengiamai yra ir artimas bendravimas, kuriame atsiranda visos tos meilės. Ir neapykantos.