Smalsiems žmonėms bendram išsilavinimui Visų Šventųjų ir Vėlinių proga istoriko ir etnologo Liberto Klimkos pamąstymai:
Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įtraukė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Turbūt manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje? O Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo aukojamos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų Kliuni (Cluny) vienuolyne Prancūzijoje. Paminėti mirusiuosius po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška, – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.
Vienuoliai benediktinai ir Lietuvoje skleidė šią tradiciją. Tačiau čia panašiu metų laiku būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas darbu sujungia kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių. Kitos krikščioniškosios konfesijos Lietuvoje – reformatai, rusai sentikiai – kapų lankymo šventę švenčia vasarą.
Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant? Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo iškeliavusius į amžinybę gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir dabar tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakelių. 1880 metais Akmens kaime (Varėnos r.) kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit šis paprotys paplito visoje Lietuvoje.
Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą, – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip pasaulio medį, bet vadindavo ir Vėlių Keliu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir senieji Pamario krašto antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės, kaip tie paukščiai rudenį, iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų. Per adventą niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Tikėta, kad tada kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios, jos vaitojančios naktimis. Šie papročiai ir rodo užsilikusius prosenoviškus tikėjimus apie vėlių buvimą medžiuose, etnologijos mokslo kalba – tai metempsichozė. Jiems antrina kai kurie liaudies dainų įvaizdžiai.
Per šeimos šventes derėtų prisiminti giminės pirmtakus, papasakoti apie juos vaikams ir anūkams. Turime ir tradiciją: tam skirtas ypatingas vėlių pagerbimo vakaras – Kūčios.
tad, gali būti, čia yra daug... fantomų
