Ka darytumet jei suzinotumet kad auginat ne savo vaika? (Puslapis 1 iš 5)

Iskart skyrybas, nes jei antroji puse buvo neistikima, tai velniop toki zmogu, tegul augina vaika tas, kuris itaise. Nes man tikrai butu saves zeminimas auginti ne savo vaika zinant, kad antroji puse su kazkuo. Tikrai kategoriskas esu siame klausime ir tikrai su tuo nesitaikyciau.

Priklauso nuo daug ko:kiek kartu gyveni,kiek vaikui ar yra kitu vaiku ir pan.Kokia buvo situacija,kad jis ne tavo ir pan.
Bet kokiu atveju patenkintas tikrai nebuciau:(

kategoriskas,reiskias nelabai subrendes

Mane nuo gimimo augino ne mano biologinis tėvas. Ir ką? Visą gyvenimą buvau jo princesė, jo zuikis, ir man jis buvo, yra ir bus vienintelis tėvas- tas žmogus, su kuriuo sieja džiaugsmingiausi vaikystės atsiminimai. O ne tas žmogus, su kuriuo sieja kraujo ryšiai. Matot, jūs galit išvedinėt visokias teorijas, sakyt, kad iškart skirtumėtės su savo moterimi, bet tik susidūrę su tokia situacija realiai, jūs galėtumėt pasakyt. I rjei jau vaikas būtų tokio amžiaus, kad vadintų "tėčiu". Abejoju, ar tokie kategoriški būtumėt

Mama man pasakiusi, kad aš kito vyro vaikas, paaiškino ir kaip visa tai atsitiko- jos istorija buvo labai kebli. Ir nors lyg šiol šitoj istorijoj man yra likę "juodųjų skylių", kurių mama man niekaip nepasako, aš ją suprantu. Ir ne mama kalčiausia, visi trys kalti (mano nuomone, išvis, kalčiausias mano biologinis tėvas)
negalima visų istorijų vertinti taip pat- moteris kalta, pastojo ne nuo vyro, vyras turi ją palikt. Ne. Kiekviena istorija yra savotiška, ir kai būtent JOJE ir esi, visaip kitaip matai situaciją, nei žiūrėdamas į ją iš šono, ar tiesiog galvodamas apie tai, "kas būtų, jeigu būtų".

dar vienas moteriskos logikos pavyzdys - visada kaltas vyras...

o, vyriški su logika, kur aš rašiau, kad VISADA kaltas vyras? Būtent MANO šeimos atveju man taip atrodo, kad pats kalčiausias yra jis, nors kalti iš tiesų yra visi trys- ir tai tėra mano nuomonė, nes gyvenu tose "pasekmėse", realiai toje situacijoje, kurioje buvo mano tėvai, aš nebuvau. Ir kiekvienas iš jų, manau, tą situaciją mato iš savosios pusės, kaltina kitą, ir objektyvumo joje vienaip ar kitaip nėra. Esmė ta, kad mane užaugino ne mano biologinis tėvas ir aš jį už tai tikrai gerbiu- 20 metų jis atlieka šitą vaidmenį, ir aš niekad nesuabejojau jo meile man ) gal būtų paprasta eilinė istorija, kad va, moteris silpnybės/aistros/girtumo akimirką atsidavė svetimam vyrui, jis užstatė jai vaiką ir ji po to savo vyrui melavo, kad vaikas yra jo- tokiu atveju sakyčiau, kad taip, kalta yra moteris, kad negalvojo apie savo vyrą, kad jam melavo, bet kaip minėjau, mano šeimos istorija gerokai kitokia. Tik nesiruošiu jos pasakot, nes ji priklauso ir kitiems žmonėms. )

p.s.- oi ta vyriška logika, visada suverst kaltę moteriai ) (kokie jūs nuskriausti ir verkiantys, nai nai nai. Įdomu, kuri visgi lytis čia stipresnė)

Todel, mieli vyrai, praeidami pro begiojanti pypli, galit drasiai jam bent jau galvele paglostyti, juk negalit zinoti ar jis tikrai ne jusu genus nesioja ... Net jei ir auginat ne savo vaika, vistiek- jus esat tevas, ir galbut kazkur kazkuris taippat tyliai ir ramiai neitardamas augina jusiski ..
. Bet jeigu ka, kad neiskiltu panasiu problemu, tikrai zinot visokiu apsisaugojimo budu ir... ,aisku, naturalu, o ne netycini seimos planavima

Tema eina apie tai jei zmona, mergina turint santaja puse nueina i sona ir pastoja nuo kito, tai jau neistikimybe ir tokias reikia mest, nes jei nuejo i sona, tai jau viskas, santykiai skes ir atstatyt ju tikrai neimanoma bus, tuo labiau zema kazka bandyt su tokia, kuri isduoda.

O kalbant apie kita atveji, kaip matau jus cia diskutuojat apie tai kodel vaikinai nelabai teigiamai ziuri i vienisas mamas, na cia jau kita situacija. Juk vaikas bus visada buvusiojo priminimu, juk vaikas bendraus su biologiniu ir su ne biologiniu tevu, o ir moteris bendraus su savo buvusiu ir gink dieve, kad nebutu atvejis kaip - sena meile nerudyja. Tada paauginsi svetima vaika ir busi paliktas vienas.